Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (ITUC) išleido jau 13-ąją metinę pasaulio dirbančiųjų teisių pažeidimų apžvalgą (2026 ITUC Global Rights Index). Mums, profesinių sąjungų bendruomenei, šis dokumentas nėra tiesiog sausa statistika. Tai pavojaus varpas, skelbiantis apie sistemingą, agresyvų ir vis labiau koordinuojamą puolimą prieš demokratinius procesus visame pasaulyje. ITUC generalinis sekretorius Luc Triangle šių metų tendencijas įvardijo itin tiesmukai – pasaulyje vyksta „milijardierių perversmas prieš demokratiją“, kurį finansuoja ultra turtingieji, o įgyvendina kraštutinių dešiniųjų lyderiai.
Šiame perversme profesinės sąjungos atsiduria tiesioginiame taikiklyje, nes būtent susivieniję darbuotojai yra esminis demokratinės sistemos, socialinio teisingumo ir visuomenės gerovės stuburas.
Šokiruojanti statistika: laisvės menksta, smurtas auga
2026 m. indeksas fiksuoja rekordinius pažeidimų rodiklius visose pagrindinėse srityse. Pažvelkime į skaičius, kurie turėtų priversti sunerimti kiekvieną iš mūsų:
- Teisė į streiką pažeidžiama net 87 % pasaulio šalių. Šis rodiklis išlieka pasiekęs istorines aukštumas.
- Teisė į kolektyvines derybas apribota 80 % valstybių (121 šalyje). Net ir tokie pramonės gigantai kaip „Adidas“ Vokietijoje sugeba manipuliuoti narystėmis darbdavių asociacijose, kad išvengtų kolektyvinių sutarčių įsipareigojimų.
- Išpuoliai prieš žodžio ir asociacijos laisvę šoktelėjo iki rekordinių 50 % (palyginti su 45 % pernai).
- Darbuotojų suėmimai ir sulaikymai pasiekė naują antirekordą – profesinių sąjungų aktyvistai buvo areštuoti pusėje tirtų šalių (75 valstybėse).
- Smurtas prieš dirbančiuosius išaugo net iki 32 % (palyginti su 26 % 2025 m.). Keturiose šalyse (Angoloje, Kolumbijoje, Indonezijoje ir Meksikoje) profesinių sąjungų nariai už savo veiklą sumokėjo gyvybe.
- Kliūtys registruoti profesines sąjungas fiksuojamos 75 % šalių. Teisiniai barjerai tampa tokie sudėtingi, kad, pavyzdžiui, Kosta Rikos privačiame sektoriuje įkurti profesinę sąjungą tapo praktiškai neįmanoma.
Trys pavojingiausios ateities tendencijos
Didžiausią susirūpinimą kelia trys ITUC išskirtos tendencijos, kurios tiesiogiai keičia darbo rinkos ateitį:
- Tikslinis profesinių sąjungų lyderių persekiojimas. Siekiant įbauginti darbuotojus, valdžia ir darbdaviai vis dažniau smogia tiesiai į organizacijų vadovus. Šiurpina Alžyro pavyzdys, kur kultūros sektoriaus profesinės sąjungos lyderis Ali Mammeri buvo suimtas be arešto orderio, kankinamas ir nuteistas kalėti ilgus metus vien už tai, kad dalijosi informacija apie streikus su Tarptautine darbo organizacija (TDO).
- Skaitmeninis sekimas ir dirbtinis intelektas (DI) kaip kontrolės įrankis. Darbdaviai ir autoritariniai režimai vis dažniau naudoja pažangias technologijas profesinių sąjungų veiklai stebėti ir blokuoti. Algoritmai filtruoja darbuotojų susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, žymi profesinių sąjungų turinį kaip brukalą (angl. spam) ir infiltruodamiesi griauna darbuotojų grupes.
- Socialinio dialogo ignoravimas. Net 21 šalyje 2025 m. buvo vykdomos plataus masto darbo teisės reformos, tačiau jos vyko visiškai nesitariant su teisėtais darbuotojų atstovais. Vyriausybės vis dažniau apeina profesines sąjungas arba fiktyviai kviečia jas tik į informacinius posėdžius, užuot rengusios realias derybas. Ši tendencija, deja, fiksuojama ir mūsų kaimynystėje pavyzdžiui, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekijoje ir Armėnijoje.
Europos grimzdimas į dugną
Mums, europiečiams, ilgą laiką puoselėjusiems iliuziją apie saugų Europos socialinį modelį, šių metų indeksas turėtų būti šaltas dušas.
Net 73 % Europos šalių vienaip ar kitaip ribojo teisę į streiką. Italija ir Belgija kriminalizavo kelių blokavimą protestų metu, o kraštutinių dešiniųjų stiprėjimas Prancūzijoje lėmė šalies reitingo suprastėjimą (šalis nukrito iš 3-iosios grupės į 4-ąją).
Turkija išlieka giliai įšalusi tarp 10 blogiausių pasaulio valstybių dirbantiesiems – čia teisėti streikai stabdomi motyvuojant „grėsme nacionaliniam saugumui“, o streikų lyderiams taikomos itin griežtos bausmės.
Nepaisant Europos problemų pačiu blogiausiu regionu dirbantiesiems išlieka Artimieji Rytai ir Šiaurės Afrika (vidurkis – 4,68 balo iš 5 galimų), kur visose 19 regiono šalių masiškai pažeidžiamos pamatinės darbuotojų teisės.
10 blogiausių pasaulio šalių darbuotojams 2026 metais: Argentina, Baltarusija, Ekvadoras, Egiptas, Esvatinis, Mianmaras, Nigerija, Panama, Tunisas ir Turkija.
Pažymėtina, kad į šį sąrašą naujai įsiveržė Argentina, kur prezidento J. Milei vykdomas brutalus puolimas prieš darbo teises ir socialines garantijas prilyginamas tamsiausiems šalies diktatūros laikams.
Tiesa, į stebėjimo sąrašą (angl. Watchlist) dėl staiga prastėjančios situacijos įtrauktos ir JAV, kur federaliniams darbuotojams buvo masiškai atimtos kolektyvinių derybų teisės.
Kur yra Lietuva ir ko galime pasimokyti?
Lietuva šiame indekse patenka į 2-ąją grupę („Pasikartojantys teisių pažeidimai“). Tai reiškia, kad pamatinės teisės formaliai egzistuoja, tačiau darbdaviai ir institucijos reguliariai randa būdų jas pažeisti ar apeiti.
Esame vienoje grupėje su tokiomis šalimis kaip Italija, Latvija, Estija, Čekija ar Nyderlandai. Tai rodo, kad budrumo prarasti negalime nė akimirkai. Matydami, kaip sparčiai darbo teisės nyksta Suomijoje ar Prancūzijoje, privalome suprasti, kad socialinis dialogas nėra duotybė – tai nuolatinė kova.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) ragina politikus ir visuomenę nenumoti ranka į šias globalias tendencijas. Skaitmeninis sekimas, sparti DI integracija, bandymai riboti streikus ar derybų eliminavimas ir panašios rizikos, jei būsime pasyvūs, gali persikelti ir į mūsų šalies darbo rinką.
Pažymėtina, jog ataskaita atskleidžia, kad šalys gali pasiekti proveržį, jei tik investuoja į realų dialogą. Šiemet savo reitingus pagerino tik trys šalys pasaulyje: Botsvana, Jungtinė Karalystė ir Urugvajus. Pavyzdžiui, Botsvana, bendradarbiaudama su profesinėmis sąjungomis, suderino savo įstatymus su TDO konvencijomis ir pakilo reitinge.
