ES „auksinė taisyklė” investicijoms į vaikus

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po 2007-2009 m. ekonominės krizės, tapo akivaizdu, kad valstybėse veikiantis aktyvus ir tinkamai finansuojamas gerovės valstybės mechanizmas (įvairios išmokos bei viešosios paslaugos) daro jas atsparesnėmis, gebančiomis išsaugoti demokratiją bei pasirūpinti savo visuomenės gerove net ir ištikus krizėms.

Vienas būdų užtikrinti sklandų gerovės valstybės veikimą – socialinės investicijos į gyventojus. Socialinėmis investicijomis siekiama šiems suteikti daugiau galimybių ir darbo rinkai reikalingų gebėjimų, taip užtikrinant aukštą įsidarbinimo lygį ir stabilų gerovės valstybės finansavimą.

Pastaruoju metu vis daugiau kalbama ne tik apie socialinių investicijų finansinę naudą valstybei, tačiau ir apie jų svarbą įtraukiam bei tvariam vystymuisi. Itin reikšminga ir didelę grąžą teikiančia socialinių investicijų rūšimi laikomos investicijos į vaikus. Dėl to siekiant užtikrinti jų stabilumą, vis dažniau girdimas pasiūlymas apsaugoti jas ES „auksine taisykle“.

Ši taisyklė reikštų, kad investicijos į vaikus būtų nepriklausomos nuo nuolat kintančios ekonominės situacijos, biudžete atsirandančio deficito ir verčiau būtų apskaitomos kaip valstybės skolos dalis. Tai Europos fiskalinė valdyba (EFB) siūlė dar 2020 m., teigdama, kad „auksinė taisyklė“ turi būti taikoma toms politikos priemonėms, iš kurių tikimasi teigiamo poveikio ilgalaikiams ES tikslams ir naudos ateities kartoms.

2021 m. duomenimis, net 19,5% vaikų Europos Sąjungoje patiria skurdo riziką, tuo tarpu tarp darbingo amžiaus žmonių skurdo riziką patiria 9%. Taip pat pastebima tendencija, kad vis daugiau porų priima sprendimą neturėti vaikų (ar atideda tai vėlesniam laikui) būtent dėl sunkiai pakeliamos finansinės naštos. Nemažai atliktų tyrimų atskleidžia, jog investicijos į vaikus (prieinamo švietimo, profesinio mokymo užtikrinimas, vaikų priežiūros ir kitokios paslaugos) gali būti siejamos su spartesniu bendrojo vidaus produkto (BVP) augimu, didesniu produkyvumu, užimtumu ir mažesniu skurdu. Taigi, investicijos į vaikystę yra investicijos į žmogiškąjį kapitalą. To naudos jaučiamos ne tik asmeniškai, bet ir atsispindi valstybės ekonominėje padėtyje.

Kaip apibendrinama Europos mokslinių tyrimų tarybos ataskaitoje, investicijos į vaikus teikia daugeriopą naudą visai visuomenei: 1) skatinant gimstamumą prisideda prie demografinių problemų sprendimo; 2) užtikrina stabilų gerovės valstybės finansavimą ateityje ir BVP augimą; 3) prisideda prie gyvenimo kokybės gerinimo jaunoms šeimoms.

„Auksinė taisyklė“ įprastai daugiausiai dėmesio susilaukia Europos žaliojo kurso kontekste, kadangi jo reikšmė Europos ateities kartoms nekelia abejonių. Vis dėlto socialinės investicijos neretai vis dar apskaitomos ne kaip investicijos, o kaip išlaidos. Tai sukuria papildomų kliūčių nenutrūkstamam socialinių investicijų užtikrinimui: jos tampa stipriai priklausomos nuo ekonomikos svyravimų ir krizių.

Politikoje gana įprastas reiškinys, kai socialinėms investicijoms skirtos lėšos skiriamos suaugusių žmonių ar pensininkų gerovei didinti. Nors į šias visuomenės grupes neabejotinai taip pat turi būti investuojama, visgi neretai tuo pasinaudojama kaip populistiniu įrankiu, siekiant pelnyti daugiau balsų rinkimuose, mažiau dėmesio skiriant vaikams, dar neturintiems balsavimo teisės.

Minėtoje Europos mokslinių tyrimų tarybos ataskaitoje atskleidžiama, kad, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, būtent investicijos į vaikus turi didžiausią grąžą ir yra naudingos ne tik jiems, tačiau ir visai visuomenei bei gerovės valstybės stabilumui. Ataskaitoje taip pat įspėjama, kad, jei nebus pradėta aktyviau investuoti į prieinamą vaikų švietimą ir priežiūrą, valstybės greitai nebeturės kito pasirinkimo, kaip tik kelti mokesčius dirbantiesiems ir taip finansuoti senatvės pensijų išmokas bei sveikatos apsaugos ir kitas viešąsias paslaugas.