Europos automobilių pramonė išgyvena kritinį laikotarpį. Vykstanti žalioji ir technologinė transformacija, auganti tarptautinė konkurencija, gamybos perkėlimai ir paskelbtos darbuotojų mažinimo programos kelia vis daugiau nerimo milijonams Europos darbuotojų ir jų šeimų.
Apie tai rugsėjo 1 d. diskutuota Nordic IN Coordination Group susitikime, kuriame Lietuvai ir Baltijos šalims atstovavo Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkės pavaduotoja Jurga Subačiūtė-Žemaitienė.
Automobilių pramonė Europoje nėra tik automobilių gamyba. Tai didžiulė tiekimo grandinė, apimanti komponentų gamintojus, logistiką, energetiką, technologijų įmones ir daugybę kitų sektorių. Šiame sektoriuje dirba apie 13,8 mln. europiečių – 6,1 proc. visos ES darbo jėgos.
Todėl tai, kas vyksta automobilių pramonėje, yra svarbu ne tik konkrečių gamyklų darbuotojams. Tai ir klausimas apie Europos pramonės ateitį.
Susitikime buvo pristatyti Europos pramonės profesinių sąjungų federacijos (IndustriAll Europe) duomenys, atskleidžiantys ryškų kontrastą.
2012–2025 m. devynios didžiosios automobilių gamintojos kartu uždirbo net 554 mlrd. eurų grynojo pelno. Tuo pat metu akcininkams per dividendus ir akcijų supirkimą buvo išmokėta 221 mlrd. eurų.
Dar labiau stebina 2025 m. skaičiai. Nors šios bendrovės bendrai patyrė apie 16 mlrd. eurų nuostolį, akcininkams vis tiek buvo skirta apie 20 mlrd. eurų.
Tuo metu darbuotojams visoje Europoje kalbama apie būtinybę restruktūrizuoti įmones, mažinti darbo vietas ir prisitaikyti prie naujos realybės.
Pažymėtina, jog Europos automobilių pramonė nėra sektorius, kuris vystėsi vien privačiomis lėšomis.
Nuo 2016 m. tos pačios bendrovės gavo mažiausiai 5,3 mlrd. eurų tiesioginės viešosios paramos – dotacijų, subsidijų ir mokestinių lengvatų forma.
„Viešoji parama pramonei gali būti reikalinga ir pateisinama. Tačiau kartu turi būti aišku, kokią naudą už ją gauna visuomenė ir darbuotojai. Jeigu valstybė skiria milijardus tam, kad įmonės išlaikytų konkurencingumą, investuotų į naujas technologijas ir transformuotų gamybą, negali būti taip, kad po kelerių metų darbuotojams lieka tik pranešimas apie gamyklos uždarymą ar darbo vietų mažinimą”, – akcentuoja J. Subačiūtė-Žemaitienė.
Automobilių pramonės transformacija yra neišvengiama. Europa turi investuoti į elektromobilius, skaitmenizaciją, baterijų technologijas, darbuotojų kvalifikaciją ir naujus gamybos sprendimus.
Tačiau teisinga pertvarka nėra vien gamybos linijų pakeitimas – tai turi būti ir investicija į žmones.
Viešoji parama turėtų būti siejama su konkrečiomis sąlygomis:
- darbo vietų išsaugojimo ir kūrimo garantijomis;
- pagarba kolektyvinėms deryboms ir darbuotojų atstovavimui;
- investicijomis į darbuotojų kvalifikaciją ir perkvalifikavimą;
- investicijomis į gamybą ir inovacijas Europoje (made in EU principas);
- Europos automobilių pramonės tiekimo grandinės išsaugojimu;
- aiškia atsakomybe įmonėms, gaunančioms viešąją paramą.
Europa negali siekti žaliosios ir technologinės transformacijos kartu silpnindama savo pramoninį pagrindą ir palikdama darbuotojus bei jų bendruomenes nuošalyje.
Stipri Europos automobilių pramonė reikalinga. Tačiau stipri pramonė nėra vien gamyklos, robotai ir kapitalas. Stipri pramonė – tai ir žmonės, kurie joje dirba.
Pertvarka turi kurti geras, stabilias ir tinkamai apmokamas darbo vietas, o ne tapti dar vienu pretekstu darbuotojams prisiimti visą riziką.