Turinys Slėpti
Ilgalaikis finansinis saugumas neturėtų būti vien individualus darbuotojo rūpestis. Apie kaupimą pensijai, darbuotojų finansinį saugumą ir darbdavių vaidmenį diskutuota rugpjūčio 28 d. Vilniuje, festivalyje „Būtent!“ vykusioje SEB organizuotoje panelinėje diskusijoje.
Joje dalyvavusi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) laikinoji pirmininkė bei Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos vadovė Dalia Jakutavičė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar turime nemažai neišnaudotų galimybių – nuo didesnio darbuotojų švietimo iki susitarimų kolektyvinėse sutartyse ir profesinių fondų kūrimo.
Diskusijos tikslas buvo pažvelgti į ilgalaikį finansinį saugumą kaip į bendrą darbuotojo, darbdavio ir valstybės atsakomybę.
Žmonės kaupia, tačiau ne visada pasitiki finansiniais produktais
Pasak D. Jakutavičės, kalbant apie pensijų kaupimą svarbu neapsiriboti vien antrosios pakopos klausimu. Lietuviai yra taupūs ir linkę investuoti, tačiau savo santaupas ir turtą žmonės kaupia įvairiais būdais. Todėl, jos vertinimu, po pastarųjų pokyčių antrojoje pensijų kaupimo pakopoje dar reikės laiko pamatyti, kiek žmonių sistemoje liks, kiek į ją sugrįš ir kaip keisis jų pasirinkimai.
Diskusijoje buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad papildomai pensijai kaupia palyginti nedidelė dalis Lietuvos gyventojų. Darbdavių dalyvavimas taip pat nėra plačiai paplitęs – SEB pateiktoje medžiagoje nurodoma, kad papildomai darbuotojams kaupia apie 10–15 proc. darbdavių.
Tačiau, D. Jakutavičės nuomone, vien galimybės kaupti neužtenka. Žmogus pirmiausia turi turėti pakankamai pajamų, kad galėtų atsidėti pinigų, suprasti, kodėl tai svarbu, ir pasitikėti pasirinktais finansiniais sprendimais.
„Reikia edukacijos, kad žmonės suprastų. Kitas dalykas – pasitikėjimas finansiniais produktais, nes įvairių patirčių yra“, – sakė LPSK pirmininkė.
Jos teigimu, asmeninė patirtis taip pat rodo, kad žmonėms ne visada lengva įvertinti ilgalaikių finansinių produktų naudą ir sąlygas. Todėl finansinis raštingumas ir gebėjimas suprasti, ką iš tiesų žmogus gauna pasirinkęs vieną ar kitą kaupimo būdą, yra labai svarbūs.
Svarbus darbdavio indėlis
D. Jakutavičė pabrėžia ir kitą svarbų aspektą – darbdavio vaidmenį užtikrinant darbuotojo finansinį saugumą ateityje.
Lietuvoje papildomą kaupimą dažniau siūlo vidutinės ir didelės įmonės. Tačiau didžioji dalis darbuotojų dirba mažose įmonėse, kur kalbėti apie papildomas finansines naudas ne visada paprasta.
Tačiau kai įmonės susiduria su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu, tampa akivaizdu, kad vien atlyginimo ne visada pakanka.
D. Jakutavičės nuomone, būtent papildomos darbuotojų naudos, įskaitant darbdavio prisidėjimą prie pensijų kaupimo, gali tapti viena iš priemonių pritraukti ir išlaikyti darbuotojus.
SEB pateiktoje diskusijos medžiagoje taip pat buvo pabrėžta, kad geriausias pensijų sistemas turinčiose šalyse darbdavių dalyvavimas yra gerokai didesnis. Pavyzdžiui, Nyderlanduose apie 90 proc. dirbančiųjų yra „padengti“ darbdavio kaupimu.
Apie pinigus reikia kalbėti drąsiau
D. Jakutavičė atkreipia dėmesį ir į kultūrinę problemą – darbuotojai vis dar nedrąsiai kalba su darbdaviais apie pinigus.
Tai aktualu ne tik kalbant apie atlyginimą. Darbuotojai turėtų drąsiau kelti klausimus apie papildomas naudas, pensijų kaupimą, mokymąsi, profesinį tobulėjimą ir kitus dalykus, kurie daro įtaką jų ilgalaikiam finansiniam saugumui.
Reikėtų keisti požiūrį: kalbėjimas apie atlyginimą ar papildomas naudas nėra nepatogi tema, kurios reikėtų vengti. Tai yra normalus darbo santykių ir socialinio dialogo klausimas.
D. Jakutavičė tikisi, kad didesnį atvirumą paskatins ir atlygio skaidrumo reikalavimai, kurie turėtų suteikti darbuotojams daugiau pagrindo bei drąsos kalbėti apie atlyginimą bei jo nustatymo principus.
Kolektyvinės sutartys – viena iš galimybių
Mažoje įmonėje pradėti tokį pokalbį gali būti sudėtinga. Tačiau, pasak LPSK pirmininkės, darbuotojams nebūtina kiekvienam atskirai eiti pas darbdavį – galima susiburti, aptarti bendrus poreikius ir į darbdavį kreiptis kartu.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl svarbios profesinės sąjungos ir kolektyvinės sutartys. Jose galima tartis ne tik dėl atlyginimo ar darbo laiko, bet ir dėl papildomų darbuotojų naudų, įskaitant darbdavio prisidėjimą prie kaupimo pensijai.
Profesinių fondų įstatymo neužtenka – reikia, kad sistema veiktų
D. Jakutavičė taip pat kėlė profesinių fondų klausimą.
Profesinių fondų įstatymas Lietuvoje egzistuoja jau daugelį metų, tačiau vien įstatymo neužtenka, jeigu sistema neveikia praktikoje. Reikia ne tik dar kartą perrašyti teisės aktą, bet sudaryti sąlygas tokiems fondams realiai veikti.Vien įstatymo priėmimo nepakanka.
Todėl, darbuotojų atstovės manymu, reikėtų ne tik tobulinti teisinį reguliavimą, bet ir ieškoti praktinių sprendimų, kurie leistų profesiniams fondams realiai veikti bei tapti darbuotojų ilgalaikio finansinio saugumo dalimi.
Reikia bendro darbuotojų, darbdavių ir valstybės susitarimo
D. Jakutavičės teigimu, Lietuva vis dar yra savotiškoje šios sistemos kūrimo pradžioje. Valstybė, darbuotojai ir darbdaviai mokosi veikti naujoje realybėje, kur pensijos klausimas vis labiau tampa ne tik valstybės socialinės apsaugos, bet ir darbuotojo bei darbdavio bendros atsakomybės dalimi.
Todėl, jos įsitikinimu, reikia trijų pusių – darbuotojų atstovų, darbdavių ir valstybės – susitarimo.
Apie pensiją turime pradėti kalbėti gerokai anksčiau, nei iki jos lieka keliolika metų. O svarbiausia – ne tik kalbėti, bet ir kurti veikiančius sprendimus: per kolektyvines sutartis, darbdavių įsitraukimą, darbuotojų švietimą ir realiai veikiančius profesinius fondus.