fbpx

Kolektyvinės sutartys: nauda įmonei, darbuotojams, visuomenei

Kolektyvinės sutarties, kaip darbo teisės šaltinio, reikšmė ir būtinybė skatinti kolektyvinį sutartinį darbo santykių teisinį reguliavimą pabrėžiama tiek tarptautiniuose dokumentuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose. Pasak darbo teisės ekspertų, kolektyvinių sutarčių kiekis ir jų turinio kokybė atskleidžia kolektyvinių derybų potencialą, socialinių partnerių derybines galias ir sudaro pagrindą spręsti apie bendrą socialinės partnerystės būklę valstybėje.

Tačiau šių dienų situacija atskleidžia sudėtingą socialinio dialogo realybę Lietuvoje: dar toli gražu ne visose įmonėse ar organizacijose darbo santykiai reglamentuojami kolektyvinėmis sutartimis, o kartais prasidėjusios kolektyvinės derybos vilkinamos ignoruojant net ir racionaliai pamatuotus darbuotojų siūlymus, ar juos visiškai atmetant.

Kolektyvinių derybų metu laimi ir darbdaviai,  ir darbuotojai 

Tikrai sunku rasti atsakymą, kodėl kai kurie darbdaviai vis dar nesiryžta savo bendrovėse formuoti kolektyvinių susitarimų kultūros. Juk gausybė tyrimų vienareikšmiškai rodo, jog kolektyviai derantis laimi abi šalys – ir darbuotojai, ir darbdaviai.

Tokio nepopuliarumo priežastis galimai yra neįsigilinimas į kolektyvinės sutarties teikiamus privalumus, jos paskirtį. Neretai kolektyvinė sutartis apibūdinama tik kaip darbuotojui naudingas susitarimas, kuris darbdaviui sukuria vien pareigas, o teisių jam suteikia minimaliai.

Derybos dėl kolektyvinių sutarčių, aukštesnių nei įmonės lygiu (nacionaliniu, teritoriniu ar šakos lygmeniu), Lietuvoje vyksta dar vangiau, ir šių sutarčių sudaroma labai mažai.

Tačiau geroji patirtis atskleidžia, jog kolektyvinės derybos yra kelias darbdaviui ir darbuotojams rasti kompromisinius sprendimus, kuriais abi derybų šalys kažką laimi. Derybų metu pasiryžtama paaukoti dalį savo tikslų, kad būtų rastas bendras sprendimas ir išsprendžiamas konfliktas bei sumažinama susidariusi įtampa.      

Tarptautinė darbo organizacija (TDO) savo publikacijoje „Kolektyvinių derybų gairės“ pažymi, kad kolektyvinės derybos – pažangus reiškinys, užtikrinantis stabilumą tiek įmonės, tiek makroekonominiame lygmenyje, o kolektyvinė sutartis apibrėžiama kaip efektyvus instrumentas darbuotojų ir darbdavių tarpusavio darbo bei su juo susijusiems santykiams reguliuoti. 

TDO duomenimis, kolektyvinės derybos įmonių lygmenyje:

  • Gali palengvinti įmonių gebėjimą prisitaikyti prie ekonominių svyravimų (paklausos kritimo ar kilimo);
  • Didina darbuotojų įsipareigojimą ir skatina dalytis informacija (pvz., dėl darbo procesų);
  • Siejamos su darbuotojų lojalumu įmonėms, dėl kurio atsiranda paskata rengti specialius mokymus darbuotojams, o tai savo ruožtu prisideda prie įmonių našumo ir produktų kokybės gerinimo;
  • Prisideda prie teigiamo darbo proceso ir technologinių pokyčių poveikio įmonių veiklos rezultatams;
  • Suteikia galimybę derėtis dėl produktyvumo skatinimo arba pelno pasidalijimo sistemų.

Kolektyvinės derybos prisideda prie nelygybės ir net infliacijos mažinimo

O štai makroekonominiame lygmenyje, pasak TDO, kolektyvinės derybos sumažina nelygybę ir leidžia teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas, padeda lengviau prisitaikyti prie ekonominių krizių, gali turėti teigiamą poveikį ekonominei veiklai (infliacijai, užimtumui ir pan.).

Nevino ekonominių tyrimų instituto NERI (Airija) direktorius Dr. Tom McDonnel savo naujausioje publikacijoje teigia, kad taikant sektorinį kolektyvinių derybų metodą pavieniams darbdaviams tampa daug sunkiau sumažinti darbo užmokestį, tuo būdu siekiant padidinti konkurencingumą. Atvirkščiai, įmonės ima konkuruoti savo produktų ir paslaugų kokybe, daugiau investuodamos į savo darbo jėgą (taip vadinama „tiesiausio kelio“ politika (angl. high road policy)), nes įsitikina, kad darbuotojai tampa lojalesni ir našesni, o tai tiesus kelias ir į didesnį pelningumą.

Pavyzdžiui, Šiaurės šalių vyriausybės jau seniai pripažįsta, kad profesinės sąjungos ir darbdaviai yra pagrindiniai suinteresuotieji ūkio valdymo subjektai, kai sektoriuose susitariama dėl darbo užmokesčio. Globalioje konkurencingoje rinkoje tai suteikia didelės pridėtinės vertės produktyvesnėms įmonėms, o žemos pridėtinės vertės veiklai tokios sąlygos tampa itin nepalankios.

Todėl įmonės ir darbuotojai turi paskatų kartu imtis veiksmų, kad būtų padidintas našumas, remiamas profesinis perkvalifikavimas ir kvalifikacijos kėlimas bei remiamas švietimo ir mokslinių tyrimų bei plėtros finansavimas. Ilgainiui šiose ekonomikose įsitvirtino aukštų įgūdžių ir didelio darbo užmokesčio pusiausvyra, nes jų santykinis pranašumas, laikui bėgant, keitėsi į didesnės vertės veiklą.

Anot T. McDonnel, darbo jėgos dalis bendrame vidaus produkte (BVP) bus didesnė ten, kur yra stipresnės profesinės sąjungos, t.y. per stipresnę darbuotojų derybinę galią. Tai sumažina pajamų nelygybę, nes darbo pajamos pasiskirsto tolygiau, nei pajamos iš kapitalo. Be to, kolektyvinės sutartys paprastai atspindi vidutines pajamas gaunančio darbuotojo interesus, o tai lemia mažesnę pajamų nelygybę.

Taigi, mažindamos nelygybę, profesinės sąjungos per kolektyvines derybas gali atlikti gyvybiškai svarbų vaidmenį palaikant ilgalaikį augimą ir pačios ekonominės sistemos stabilumą.

Beje, Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas numato, kad tik profesinė sąjunga turi teisę vesti kolektyvines derybas su darbdaviu ir sudaryti kolektyvines sutartis, taigi be įsteigtos profesinės sąjungos to nepavyks padaryti.

Daugiau apie kolektyvinių derybų procesą ir kolektyvines sutartis – čia: 

 

Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos informacija