Šaltinis: www.lrytas.lt Egidijus SALADŽIUS Lietuvos valdžia turi apsispręsti, kas dabar yra svarbiausia šalies gyventojams. Tarp strategijų pasiklydę valdantieji pirmiausia turėtų susirūpinti šilumos ūkio problemomis.Tai ragina daryti ir kitų valstybių energetikos specialistai. Kas mūsų šalyje daroma gerai, o kas pasauliui kelia nuostabą – pokalbis su Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto vadovu, daug metų valstybinėms energetikos kompanijoms vadovavusiu Rymantu Juozaičiu. |
– Kokia kryptimi šiuo metu juda energetikos pasaulis?
– Šiuo metu pasaulio energetikoje vyksta trečioji revoliucija. Pirmoji buvo susijusi su akmens anglimis, antroji – su nafta. O dabartinė – su atsinaujinančiais energijos šaltiniais.
Iškastinio kuro vis mažėja, jis brangsta, o klimato atšilimo problema tik aštrėja. Visi šie veiksniai verčia greičiau galvoti apie atsinaujinančių išteklių masinį panaudojimą pasaulio energetikoje.
Tos šalys, kurios pasirinks geriausią strategiją, atsižvelgdamos į savo geografinę padėtį, diversifikuos savo kuro rinką, išloš daugiausia.
Kaip atrodo Lietuva? Įdomiai.
Lyg ir žengiama į priekį, po to vėl keičiama kryptis, vieni sprendimai keičia kitus. Net pati Energetikos ministerija buvo įkurta, panaikinta, dabar vėl atkurta. Taip keičiasi ir strategijos.
Nuo 1997 metų Lietuvos energetikos sektoriuje padarytos keturios reorganizacijos. Jei tai vyktų evoliuciniu keliu, duotų rezultatų. Tačiau visos pertvarkos Lietuvoje padarytos revoliuciniu keliu.
Estija ir Latvija nuėjo kitu ir, manau, geresniu keliu. Buvo neskubama bėgti prieš traukinį ir skaidyti valstybinių kompanijų, pajėgių įgyvendinti svarbius infrastruktūrinius projektus. Tuo tarpu Lietuva blaškėsi – tai nuspręsta privatizuoti, tai vėl suvalstybinti. Taip buvo prarastas laikas, nes kiekvienai reorganizacijai reikia daug išteklių, sustoja kiti svarbūs procesai.
Mes turėjome stabilią elektros sistemą. Jos pagrindas buvo Ignalinos atominė elektrinė. Pastarosios uždarymas skaudžiai smogė visam energetikos ūkiui.
Norint ką nors reorganizuoti, kurti, reikia rinktis tuos projektus, kurie greičiausiai duoda naudos. Reikėtų žiūrėti į tai, kas svarbiausia šalies gyventojams šiandien. Nereikia pamiršti ir ilgalaikių projektų, svarbių šalies energetiniam saugumui užtikrinti.
– Tai kokie, jūsų manymu, svarbiausi rūpesčiai Lietuvos energetikoje yra šiandien?
– Žinoma, šilumos ūkis. Pasaulyje dabar kalbama tik apie efektyvų energijos panaudojimą. Mes per 20 metų išleidome į orą daugiau nei 20 mlrd. litų vien todėl, kad laiku nerenovavome namų.
Vietos išteklių panaudojimas šiandien yra ne mažiau svarbus – miškai, šiaudai, šiukšlės. Lietuvoje iš biomasės išgaunama iki 20 proc. šilumai gaminti reikalingos energijos, Skandinavijoje – 80 proc.
Reikalinga valstybės pagalba. Jei būtų investuojama į renovaciją, pinigai greitai grįžtų, miestai gražėtų, pinigai liktų čia, Lietuvoje. Tai būtų naudinga ir visai ekonomikai.
Tačiau mes esame viena iš tų šalių, kurios leido gyventojams privatizuoti butus, nepalikusios savininkui jokios atsakomybės naštos. Lietuviai tarpusavyje ir taip sunkiai sutaria, o kai reikia sutarti su kaimynais, tampa labai didele problema.
– Lietuvoje visi supranta, kad jei šilumos ūkiai pereitų prie biokuro, energija atpigtų. Tačiau kodėl mažai daroma ta linkme? Ypač tai akivaizdu Vilniuje ir Kaune, kur gyventojų yra tankiausia.
– Apie tai energetikai tarpusavyje jau seniai kalba, tik negali rasti atsakymų. Kyla įtarimų, kad čia žaidžia kažkokia jėga, kuri kartais apkaltina energetikus, kartais valdžią. Bet procesui įsibėgėti neleidžiama.
Reikėtų 1 mlrd. litų valstybės paramos, kad visa Lietuva pereitų prie biomasės. Iškart būtų sukurta 10 tūkstančių darbo vietų, grįžtų mokesčiai valstybei ir svarbiausia – gyventojai už šilumą mokėtų mažiau.
– Kaip atrodome pasauliui taip trypčiodami vietoje, bet vis svajodami apie energetinę nepriklausomybę?
– Kartais ekspertai stebisi, kodėl sekame turtingiausių pasaulio valstybių pavyzdžiu ir investuojame į brangiausius projektus. Kiekviena valstybė pasirenka prioritetus pagal galimybes.
Visi nori važinėti „Mercedes”, bet mašiną kiekvienas pasirenka pagal savo galimybes. Kur Lietuvos bėda? Nesirūpinama tais projektais, kurie duoda naudos kuo greičiau. Mes surašome daug projektų, kurie nepagrįsti finansiškai, neatspindi mūsų galimybių.
Renovacija ir biomasė dabar turėtų būti svarbiausias tikslas.
Trečioje vietoje – kuro tiekimo diversifikavimas konkurencingomis kainomis, ketvirtoje – tarptautinės energijos jungtys su Vakarų Europa ir tik po to – naujos atominės elektrinės projektas.
– Tai gal visa bėda ta, kad valdžia negali išsirinkti vieno prioriteto, bet tik kalba apie būtinybę atsisakyti rusiškų dujų?
– Kas yra elektrinės? Jei nėra kuro, tai – tik metalo laužas. Kuro diversifikavimas yra esmė, nes negavusios jo elektrinės stovės be darbo.
Tik ir kalbame apie energetinę Lietuvos nepriklausomybę. Bet pasaulyje nėra visiškai nepriklausomos valstybės. Net ta pati Rusija priklausoma nuo eksporto.
– Tačiau sėkmingų pavyzdžių Lietuvos šilumos ūkiuose daugėja – tik ne Kaune ir Vilniuje?
– Panevėžys, Klaipėda nuėjo geru keliu. Kalbant apie monopolijos baimę Vilniuje ir Kaune, ji yra be pagrindo – juk valstybėje veikia tiek daug tarnybų, kurios gali kontroliuoti monopolininkus. Šiuose miestuose energetikai nori pereiti prie didesnio vietos kuro – biomasės, tačiau tam tikros jėgos šiam procesui trukdo.
Blogai ne pats monopolis, o nesugebėjimas jo kontroliuoti. Viskas yra valstybės rankose.
Vyriausybė turi nustatyti aiškias žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, įpareigoti savivaldybes naudoti šilumos ūkyje biokuro ne mažiau nei tam tikra riba. Tai paprasta padaryti, tačiau kuriamos tik strategijos. Jos neblogos, bet popieriuje viskas gražu, o realiame gyvenime viskas kitaip.
– Buvote vienas LEO LT iniciatorių. Kaip, žiūrėdamas iš šiandienos pozicijų, galėtumėte palyginti tuometę LEO LT ir dabar sukurtą energetikos aštuonkojį?
– LEO LT, nuo kurio įkūrimo praėjo jau treji metai, mano nuomone, pasižymėjo žmonių kompetencija. Stebėtojų taryba buvo sudaryta iš 11 asmenų – žinomų savo srities profesionalų. Pramonininkai, politikai, energetikai sudarė šios tarybos branduolį.
Valdyba, man regis, irgi buvo labai kompetentinga. Dabar dalis šių žmonių dirba Briuselyje – Europai jie, matyt, labiau tinka nei Lietuvai.
Kitas reikalas – greitis. Gegužę įsteigta LEO LT rugsėjį jau atliko reorganizavimą. Įkurta Visagino atominė elektrinė, pasirašytos sutartys su lenkais, kitais regioniniais partneriais.
Jau buvo parengta sutartis su latviais, estais ir lenkais dėl paruošiamosios bendrovės įsteigimo. Buvo tokia idėja – visoms valstybėms lygiai prisidėti kuriant bendrovę, kuri dirbtų su atominės elektrinės projektu. Ir tik kai bus parinktas strateginis investuotojas, visi partneriai vėl tarsis dėl akcijų pasiskirstymo.
Svarbi ir finansinė padėtis: kai palikau LEO LT, įmonės sąskaitoje buvo per milijardą litų laisvų lėšų.
Visa bėda, kad didysis akcininkas – valstybė – dažnai keisdavo savo strategiją.
Dabar sukurta Visagino atominė elektrinė (VAE) yra smegenų centras. Tačiau Energetikos ministerija kišasi į vykdomąją veiklą. O iš tiesų ji turėtų formuoti energetikos politiką ir kontroliuoti, kaip ji vykdoma.
Be to, VAE atrodo finansiškai silpna. Menkas ir regioninis bendradarbiavimas. Lietuva neturi galimybių viena išlaikyti atominę elektrinę. Vienai šaliai ji būtų nereikalinga. Tačiau yra ir teigiamų dalykų – sukurtas stiprus elektros gamybos blokas.
– Kodėl tuo metu nebuvo eita keliu, kuriuo einama šiandien – tiesiogiai ieškoti strateginio investuotojo ir su juo derėtis? Gal dabar jau būtų pradėta statyti nauja atominė elektrinė?
– Tuo metu buvo atliktos studijos dėl prancūzų, japonų ir amerikiečių dalyvavimo investuojant į atominę elektrinę. Iš esmės jau buvo potencialūs investuotojai, padaryta poveikio aplinkai vertinimo studija.
Tiesioginėse derybose stiprus užsienio partneris visada bus stipresnis už mūsiškius derybininkus. Todėl tuo metu buvome nutarę, kad pirmiau reikia visoms keturioms valstybėms atlikti paruošiamuosius darbus, kuriuos kiekviena šalis ir turėjo finansuoti.
– O kaip vertinate šiandien galimybes Lietuvoje statyti atominę elektrinę?
– Tada, kai kūrėsi LEO LT, apie atomines elektrines Kaliningrade ir Baltarusijoje buvo tik kalbama, o dabar prasidėjo realūs darbai. Jei atominės elektrinės projektas Lietuvoje būtų pradėtas anksčiau, šiandien būtų kitaip.
Latviai ir estai dabar laukia informacijos, kokia bus elektros kaina atominėje elektrinėje. Jeigu ji bus konkurencinga, prie projekto regioniniai partneriai prisidės.
O jei ne, abejoju, ar jie dalyvaus procese. Kita vertus, dabar palankus metas, nes po Fukušimos avarijos pasaulyje branduolinės energetikos plėtra pristabdyta. Atsirado laisvų pajėgumų, o tai leidžia atpiginti mūsų projektą.
Kitas dalykas – japonai dabar taiko kone nulines palūkanas. Jei valstybinis Japonijos eksporto bankas finansuos projektą Lietuvoje geromis sąlygomis, tai bus didelė nauda.
Atominė elektrinė visuomet gali paguldyti bet kurią kitą elektrinę ant menčių, nes sąnaudos yra stabilios, o kuro kaina sudaro tik nedidelę jų dalį. Tačiau svarbiausia – pigiai gauti kapitalo.
– Kaip pasaulio energetikos visuomenė reaguoja į šį ambicingą Lietuvos projektą?
– Vieni sako – kam jums to reikia, geriau imkitės atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros. Kiti aiškina, kad turime infrastruktūrą, specialistų, tad jei nepastatysime atominės elektrinės dabar, nepastatysime niekada.
Europos šalys irgi nuėjo skirtingais keliais. Vokietija ir kitos regiono valstybės nutarė atsisveikinti su branduoline energetika, o Suomija nori dar dviejų atominių elektrinių.
Lietuvos projektas įdomus tuo, kad visa infrastruktūra liudija apie būsimą naudą visam regionui – juk esame tinklais susiję su kaimyninėmis šalimis. Šia galimybe Lietuva turėtų pasinaudoti. Kaip jai pavyks pasiekti tikslą, sunku pasakyti.
Tik gaila, kad aukšto lygio vietiniai specialistai – energetikai, mokslininkai, akademinė visuomenė beveik nedalyvauja šiame procese ir net negauna jokios informacijos.
Suprantu, kad, keičiantis valdžiai, keičiasi ir energetikos įmonių vadovai. Tačiau kai pradedami šluoti vidurinės grandies specialistai, to jau nebegaliu suvokti. Juk gerą specialistą paruošti reikia 10 metų.
Labai noriu, kad Lietuvos valdžiai pasisektų su šiuo projektu. Tačiau kai procesai taip slepiami, rezultatas gali būti ir ne toks, kokio tikimės.
– Kaip manote, ar VAE holdingo sukūrimas nėra ta garantija, kuri bus būtina įnešant savo dalį į atominę elektrinę?
– Nebūkime naivūs. Niekas čia neinvestuos, jei nebus garantijų. Arba bus reikalaujama supirkti elektrą nustatytą laikotarpį už tam tikrą kainą, arba bus užstatytas turtas. Kokį kelią pasirinks Energetikos ministerija, sužinosime dar šiais metais.
Jei šis regioninis projektas pavyks, kad ir be lenkų pagalbos, padaugės darbo vietų, ateis naujų specialistų, padaugės kitų investicijų. Elektrinė – visas kompleksas. Tad čia matau tik naudą Lietuvai.
– Kaip vertinate bendrą Baltijos šalių darbą siekiant energetinės nepriklausomybės?
– Baltijos šalių politiniai lyderiai tarpusavyje bendrauja, bet bendri projektai nevyksta. Netgi nėra patvirtinta Baltijos šalių energetinė strategija.
Vienu balsu reikėtų kalbėtis ir su mūsų Rytų kaimynu, netgi dėl dujų derėtis galima kartu: tai būtų kur kas naudingiau nei tą patį darant po vieną. Vakarų šalys tada į mus irgi žiūrėtų kitaip.
