2026 m. sausio 27–28 d. Milane (Italija) surengtas seminaras apie pramonės politiką, kuriame dalyvavo įvairių šalių profesinių sąjungų atstovai, tarp jų – ir Achemos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Birutė Daškevičienė, atstovaujanti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijai (LPSK) Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) Teisingo perėjimo komitete.
Mokymų centre – klausimas, kaip dekarbonizacija keičia ekonomiką ne pavieniuose sektoriuose, o visoje sistemoje. Vienoje pagrindinių sesijų analizuota, kaip vieno sektoriaus dekarbonizacija veikia kitus sektorius, pabrėžiant tarpusavio priklausomybes tarp energetikos, pramonės, transporto ir viešųjų paslaugų.
Toks požiūris ypač aktualus pramonės darbuotojams: žalioji transformacija reiškia ne tik naujas technologijas, bet ir keičiamas tiekimo grandines, naujus kvalifikacijų reikalavimus, regionų ekonomikos persitvarkymą.
Šiuolaikiniai politinės ekonomikos tyrimai rodo, kad dekarbonizacija iš esmės meta iššūkį nusistovėjusiems ekonomikos augimo modeliams. Ilgą laiką ekonomikos augimas buvo glaudžiai susijęs su iškastinio kuro naudojimu, o pereinant prie mažai anglies dioksido išskiriančios ekonomikos, neišvengiamai kyla įtampos tarp klimato tikslų, investicijų, užimtumo ir socialinės apsaugos. Būtent todėl vis dažniau pabrėžiama, kad šalys, turinčios stipresnes socialines ir gerovės institucijas, lengviau sušvelnina pereinamojo laikotarpio kaštus darbuotojams ir regionams.
Ne mažiau svarbi mokymų dalis buvo skirta pramonės politikai kaip keliui iš dabartinių krizių – klimato, energetikos, geopolitinės ir socialinės. Ekspertų sesijoje apie pramonės politiką ir diskusijose apie išeitis iš krizės akcentuota, kad žalioji pertvarka negali būti palikta vien rinkos savireguliacijai. Reikalingas aktyvus valstybės vaidmuo: ilgalaikės investicijų strategijos, viešosios lėšos, planavimas, inovacijų skatinimas ir – svarbiausia – stiprus socialinis dialogas su darbuotojų atstovais.
„Čia profesinių sąjungų vaidmuo tampa esminis. Be darbuotojų įtraukimo dekarbonizacija gali tapti socialiai neteisingu procesu – kai kaštai perkeliami dirbantiesiems, o nauda koncentruojasi kitur. Būtent dėl to ETUC ir nacionalinės profesinės sąjungos nuosekliai pabrėžia, kad žaliasis kursas turi būti ne taupymo ar deindustrializacijos, o investicijų ir kokybiškų darbo vietų strategija”, – akcentuoja B. Daškevičienė.
Svarbi praktinė mokymų dalis buvo dalyvių vizitas į Milano savivaldybės įsteigtą viešąją įmonę „MM S.p.A.“
Ši bendrovė, veikianti nuo 1955 m., yra viena pagrindinių miesto inžinerijos ir infrastruktūros valdymo organizacijų. Ji atsakinga už miestų infrastruktūros projektavimą ir valdymą, integruotas vandens tiekimo bei nuotekų sistemas, viešųjų būstų administravimą, mokyklų ir kitų viešųjų pastatų priežiūrą, miesto želdynų tvarkymą. Tai aiškus pavyzdys, kaip viešasis sektorius gali būti žaliosios transformacijos variklis: nuo vandens infrastruktūros modernizavimo iki pastatų energinio efektyvumo, nuo viešųjų paslaugų kokybės iki naujų, su tvarumu susijusių darbo vietų kūrimo.
Tokie pavyzdžiai ypač aktualūs Lietuvai. Energetikos kainos, ES klimato politika, žaliavų ir technologijų pokyčiai jau dabar daro tiesioginę įtaką pramonės įmonėms ir darbo vietoms.
„Pramonės strategija grįžta į politinės darbotvarkės centrą – valstybės vėl aktyviai formuoja sektorių kryptis, todėl profesinės sąjungos nuo pat pradžių turi tapti šių sprendimų dalimi. Trečia, viešosios investicijos ir paslaugos gali būti stabilus žaliosios ekonomikos variklis. Vis dažniau teisingas perėjimas atsiskleidžia ne kaip abstrakti sąvoka, o kaip labai konkretus politinių sprendimų, derybų ir investicijų klausimas. Esminė dilema šiandien nebe ta, ar dekarbonizacija vyks, o kaip ji vyks ir ar darbuotojai bus jos dalis”, – apibendrina Lietuvos atstovė.
