Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (ITUC) pristato jau 12-ąją viso pasaulio darbuotojų teisių indekso laidą. Tai yra vienintelė išsami pasaulinė kasmet atliekama darbuotojų teisių pažeidimų ataskaita.
Deja, šių metų dokumentas atskleidžia blogėjančią tendenciją, o kai kuriuose regionuose net kritinę darbuotojų bei profesinių sąjungų teisių situaciją. Duomenys rodo, kad smarkiai padažnėjo pagrindinių teisių, įskaitant teisę kreiptis į teismą, teisę į žodžio ir susirinkimų laisvę bei teisę į kolektyvines derybas, pažeidimų. Nerimą kelia tai, kad tik 7 iš 151 apklausoje dalyvavusios šalies gavo aukščiausio lygio įvertinimą.
Teisės streikuoti ir teisės įregistruoti profesinę sąjungą pažeidimų skaičius tebėra rekordinis, o tai rodo, kad vis labiau varžomos pagrindinės darbuotojų laisvės.
„Stebime perversmą prieš demokratiją – nuoseklų ir koordinuotą valstybinių institucijų ir korporacijų puolimą prieš darbuotojų teises. Dažnai šie išpuoliai organizuojami milijardierių remiamų kraštutinių dešiniųjų populistų, siekiančių perkurti pasaulį savo naudai, darbuotojų sąskaita”, – teigiama ITUC pranešime.
Europa 2025 m.: prasčiausia padėtis per dešimtmetį
Nors Europa tebėra formaliai pažangiausias regionas pagal darbuotojų teisių apsaugą, 2025 m. ITUC indeksas rodo pavojingą tendenciją: demokratiniai mechanizmai silpnėja, o darbuotojų teisės vis dažniau ribojamos net anksčiau gerai vertintose šalyse.
Keletas faktų:
- 52 % Europos šalių apribojo darbuotojų galimybę ginti savo teises teismuose (pvz., atidėliojamos ar vilkinamos bylos dėl neteisėto atleidimo, diskriminacijos ar kolektyvinių sutarčių pažeidimų).
- 62 % šalių ribojo teisę streikuoti – dažnai pasitelkiant teismus, kurie iš anksto uždraudžia ar kriminalizuoja planuojamus streikus.
- 41 % šalių profesinių sąjungų lyderiai susidūrė su policijos ar administraciniu spaudimu (baudomis, areštais, patikrinimais).
- Kolektyvinių derybų teisė buvo ribojama 45 % šalių – ypač viešajame sektoriuje, kur vyriausybės atsisakė derėtis arba vienašališkai keitė darbo sąlygas.
Europos šalys, kuriose padėtis ypač blogėja:
Prancūzija – teisės aktai leidžia valdžiai uždrausti streikus dėl „viešosios tvarkos“. Policijos smurtas prieš protestuojančius darbuotojus tapo norma.
Vengrija – dar labiau sugriežtintas profesinių sąjungų veiklos reguliavimas, derybų teisės praktiškai ignoruojamos.
Italija – dažni teismo sprendimai, ribojantys streikus transporto ir sveikatos sektoriuose.
Serbija, Albanija, Gruzija – profesinių sąjungų lyderiai praneša apie persekiojimą, profesinių sąjungų laisvės veikti pažeidimus ir darbdavių represijas.
Teisminiai mechanizmai, kaip spaudimo priemonė
Daugybėje šalių pastebimas naujas reiškinys – teisinių priemonių naudojimas prieš darbuotojus ir jų atstovus. Pavyzdžiui, streikų organizatoriai paduodami į teismą dėl tariamos žalos darbdaviui.
Dažnai teismai uždraudžia streikus dar jiems neprasidėjus, o kolektyvinės sutartys anuliuojamos ar ignoruojamos dėl „ekonominių priežasčių“.
Profesinių sąjungų atstovai vis dažniau dirba griežto spaudimo aplinkoje, kur darbdaviai atsisako dalyvauti derybose. Taip pat vyriausybės linkusios riboti profesinių sąjungų laisvę, ypač sektoriuose, laikomuose „strateginiais“.
Be to, žiniasklaidoje stiprėja retorika, vaizduojanti profesines sąjungas kaip „sabotuojančias ekonomiką“ ar „kenkiančias viešajam interesui“.
„Net ir šalyse, kur istoriškai vyravo stipri socialinio dialogo tradicija, matome grėsmingą poslinkį nuo konstruktyvaus bendradarbiavimo link represijų. Jei darbuotojai negali naudotis savo pagrindinėmis teisėmis, demokratija lieka tik fasadas“, – perspėja ITUC.
Darbuotojų teisės Lietuvoje priklauso nuo darbdavio požiūrio ir profesinės sąjungos ryžto?
Tuo metu Lietuva ITUC 2025 metų indekse priskirta 3 kategorijai, kur valstybės „sistemiškai pažeidžia darbuotojų teises“. Nors teisės į asociacijų laisvę, kolektyvines derybas ir streiką įtvirtintos įstatymuose, praktikoje profesinės sąjungos susiduria su įvairiomis kliūtimis.
Įžvelgiamos šios pagrindinės problemos Lietuvoje:
- Darbdavių atsisakymas dalyvauti socialiniame dialoge. Daugelyje sektorių profesinės sąjungos vis dar laikomos „trukdžiu“, o ne lygiaverčiu partneriu. Kolektyvinės derybos dažnai blokuojamos ir/arba imituojamos.
- Spaudimas profesinių sąjungų nariams ir lyderiams. Fiksuojami atvejai, kai profesinių sąjungų lyderiai patiria netiesioginį spaudimą darbo vietoje – pavyzdžiui, darbo krūvio didinimą, nuolatinį vertinimą ar net grasinimus netekti darbo.
- Viešasis sektorius – ypač pažeidžiamas. Nors viešajame sektoriuje profesinių sąjungų nariai sudaro didesnę dalį, būtent čia dažniausiai ribojamos derybos, o streikai – arba uždraudžiami, arba traktuojami kaip „kenkiantys visuomenei“.
- Sisteminės spragos, pavyzdžiui, mažas kolektyvinių sutarčių skaičius nacionaliniu ir sektoriaus lygiu. Tam tikrais atvejais stokojama valstybės paramos socialinio dialogo skatinimui.
Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, turi tvirtą teisinį pagrindą darbuotojų teisėms atstovauti, tačiau realios galimybės šiomis teisėmis pasinaudoti dažnai yra ribotos. Be valstybės aktyvaus vaidmens stiprinant socialinį dialogą, profesinės sąjungos išlieka silpnesnėje derybinėje pozicijoje, ypač privačiame sektoriuje.
Mūsų šalyje teisė jungtis į profesines sąjungas, kolektyviai derėtis bei teisė streikuoti yra įtvirtintos Konstitucijoje ir Darbo kodekse. Tačiau ITUC ataskaitoje pabrėžiama, kad šių teisių realizavimą dažnai apsunkina teisinės ir praktinės kliūtys.
Nors diskriminaciją dėl narystės profesinėje sąjungoje draudžia įstatymai, tačiau pasitaiko atvejų, kai darbuotojai, priklausantys profesinei sąjungai, patiria netiesioginį spaudimą.
Pažymima, kad nors teisė streikuoti įtvirtinta tiek Konstitucijoje, tiek Darbo kodekse, realus jos įgyvendinimas – sudėtingas. Streikas leidžiamas tik dviem atvejais: kai darbdavys atsisako pradėti kolektyvines derybas, arba atsisako pasirašyti kolektyvinę sutartį. Tai apriboja darbuotojų galimybes ginti savo teises.
Lietuvos darbo teisės sistema deklaruoja pagrindines laisves, tačiau jų įgyvendinimas – sudėtingas, fragmentuotas ir dažnai priklausomas nuo darbdavio ar valdžios institucijų pozicijos.
