Ministras Ž. Vaičiūnas: energetiką turime vertinti ne vien kaip verslą, bet ir kaip visuomenei duodamą naudą

Lietuvoje ateina laiko riba, po kurios baigsis valstybės parama pirmiesiems atsinaujinančių energijos išteklių projektams, todėl reikia rengti naują programą, sako Žygimantas Vaičiūnas, energetikos ministras ir pabrėžia, kad nauja naujų pajėgumų plėtra bus didžiausias iššūkis.

Pačioje savo veiklos pabaigoje Vyriausybė pristatė naujos Nacionalinės energetikos strategijos (NES) gaires. Sektoriaus ekspertai, lygindami tą dokumentą su jūsų pristatytos naujos NES redakcijos „Energetika konkurencingai Lietuvai“, randa skirtumų. Kodėl taip yra?

Tęstinumas energetikos politikoje yra pagrindinė vertybė, kurią išsiugdėme. Nematyčiau didelių skirtumų, išskyrus dalykus, kuriems, mano nuomone, nebuvo skirta deramo dėmesio…

Pavyzdžiui…

Gaminantiems vartotojams, decentralizuotai gamybai, energetiniam efektyvumui. Kalbant apie atsinaujinančius energijos išteklius (AEI), priėjome prie naujo strateginio slenksčio, nes esamos kvotos yra išnaudotos. Reikia iš esmės naujos programos. Matome, kad keletą metų AEI vis dar reikės tam tikros paramos, kol jie bus konkurencingi rinkoje, todėl mūsų uždavinys – sukurti naujas lanksčias finansų priemones.

Tačiau „Gairėse“ buvo kalbama, kad Lietuvai reikės įsirengti du galingus dujų generatorius, nes esą estai dėl taršos ribojimų neketina atnaujinti kai kurių savo gamybos pajėgumų. Strategijos redakcijoje tų dujų generatorių nebėra. Kas atsitiko: informacija apie Estijos intencijas buvo netiksli ar pasikeitė kiti esminiai veiksniai?

Šioje strategijoje turime galvoje lanksčią dujinę generaciją. Matome, kad mūsų energetikos sistemoje dujos dar bus reikalingos ne tik vidaus paklausai užtikrinti, bet ir siekiant sistemos balanso bei rezervo.

Gamtinės dujos strategijoje vadinamos pereinamuoju ištekliumi. Kas laukia dujų tiekimo ir skirstymo infrastruktūros, paklausai mažėjant?

Dujų vartojimas stabilizuojasi. Dujų kaina yra pakankamas indikatorius energijos kainoms pasitikrinti. Dujų tiekėjų konkurencija ateityje kainas spaus žemyn. Todėl apie perteklinės infrastruktūros išmontavimą kalbėti per anksti. Manau, kad infrastruktūros sąnaudas sumažintume priimdami tvarius politinius sprendimus.

„Gairės“ buvo parengtos Lietuvos energetikos instituto (LEI). Tarp dabartinių strategijos redakcijos autorių LEI nėra. Kodėl?

Laikausi požiūrio, kad suformuluoti strategiją yra ministerijos reikalas. Nemenkinu LEI atlikto darbo, tačiau strategijai svarbūs ne tik skaičiai, bet ir vizija.

Regis, 2012 m., kai strategija buvo atnaujinama, tuometinis energetikos ministras Arvydas Sekmokas sakė susidūręs su problema, kad tuomet Energetikos ministerijos personalas patyrė sunkumų suformuluoti strategiją ir pateikti ją kaip nedidelės apimties, lakonišką dokumentą. Todėl teko samdyti konsultantus iš „Wood Mackenzie“ grupės. Ar jau dabar ministerijoje išmokta rašyti strategijas ir konsultantų nereikėjo?

Rengdami strategiją apsiėjome be konsultantų, išskyrus skaičius, kuriuos pateikė LEI. Abejoju, ar užsienio konsultantai galėjo parengti mūsų strategiją, kurią mes įgyvendinsime.

„Litgrid“ kartu su kitų Baltijos šalių operatoriais prieš keletą savaičių pateikė savo požiūrį į sisteminių pajėgumų plėtrą regione ir nurodė būtinybę plėtoti konvencinius pajėgumus. Šį požiūrį kritikavo AEI organizacijų atstovai, esą toji vizija yra perteklinė, nes rezerviniai pajėgumai skaičiuojami atsižvelgiant į dabar naudojamą galią. Koks jūsų požiūris į tai?

Kalbant apie rezervą nacionaliniu ar regioniniu mastu, operatoriai kompleksiškai įvertino tuos poreikius. Aš pasitikiu mūsų operatoriais, jų vertinimu, kokie įrenginiai negalės bus naudojami. Galiu tik pasveikinti šį žingsnį, kuris įvertina situacijos adekvatumą.

Pripažinote, kad AEI vis dar reikia subsidijų. Nors VIAP priemonė keletą metų yra mažinama, o plėtojant AEI reikės didesnės paramos, atsižvelgiant į jų ambicingą plėtrą.

Vyriausybėje, atrodo, sutariame, kad VIAP toliau nemažės. Šiandien tai yra 100 mln. Eur. Kita vertus, ateina laiko riba, po kurios baigsis valstybės parama pirmiesiems AEI projektams. Taigi liks pinigų, kuriuos bus galima panaudoti remiant daug efektyvesnius, palyginti su anksčiausiais, projektus. Kalbant apie kitas galimybių erdves, mūsų nuomone, yra dotacijos už sisteminių paslaugų teikimą. Šiuo metu strateginį rezervą užtikrinanti AB „Lietuvos energija“ už tai gauna apie 6 mln. Eur pelno. Akivaizdu, kad už šią paslaugą turi būti mokama, tačiau tik už sąnaudas su nuline pelno norma.

Pastaruoju metu VIAP našta buvo mažinama pramoniniams vartotojams ir nekeičiama buitiniams vartotojams. Kaip bus toliau, gal prie tų projektų turės prisidėti visi mokesčių mokėtojai?

Tikrai ne. Turime išlaikyti VIAP mažinimo tendenciją pramonės vartotojams dėl jų konkurencingumo. Tikimės, kad pavyks suderinti šią kryptį su tam reikalinga parama AEI plėtotojams.

Apie energetikos sektorių dažnai sakoma, kad jis Lietuvoje yra vienas skaidriausių, išskyrus vieną aspektą – subsidijas: jomis buvo manipuliuojama, švaistoma, neskaidriai perskirstoma. Ką reikėtų daryti, kad subsidijavimas, kol jis nėra neišvengiamas, būtų skaidrus, aiškus ir nekeltų korupcinių skandalų?

Turime išmokti pamokas. Energetiką turime vertinti ne vien kaip verslą, iš kurio galima pasipelnyti, bet ir kaip visuomenei duodamą naudą. Yra tam tikrų susipriešinimo problemų tarp konvencinės energetikos ir AEI energetikos. Turime ateityje rasti interesų balansą.

Ką reiškia jūsų sakoma „pasipelnymo“ sąvoka?

Sutinku, ji labai slidi. Riba tarp uždarbio ir pasipelnymo. Manau, čia reikia sinergijos tarp politikos formuotojų ir reguliuotojų. Tai turi duoti rezultatą, kad iš verslo būtų uždirbama, tačiau už paslaugas neturi būti permokama.

Ką rodo jūsų analizė, kada AEI mūsų regione nebereikės subsidijų?

Manau, vėjo energetikos veikimo mūsų regione be subsidijų galėtume tikėtis maždaug 2023–2024 m. Nedrįsčiau kalbėti apie konkrečius elementus ar priemones. Didžiausias iššūkis – patvirtinti naujų pajėgumų plėtrą.

Jums teko girdėti apie požiūrį, kad valstybės kontroliuojamos ir valdomos energetikos kompanijos neturėtų dalyvauti plėtojant atsinaujinančios energetikos projektuose. Ką apie tai manote?

Rinkos konkurencijos sąlygos ir privatiems, ir valstybiniams subjektams turėtų būti vienodos. Kita vertus, neturėtų būti specifinių finansinės paramos priemonių, kurios ribotų arba skatintų valstybės įmones dalyvauti šiame sektoriuje. Aukcionų principas, taip pat dėl paramos gavimo, turėtų vyrauti.

Tačiau jei nebus sukurtos tos priemonės, apie kurias kalbate, plėtojant AEI kils kainos vartotojams, o už mūsų rytinės sienos rasis objektų, iš kurių elektra gali būti parduodama dempingo kainomis. Ką darysite su pagundomis pirkti esą pigiau?

Pirmiausia turime aiškius juridinius dokumentus, technines galimybes apriboti tos elektros patekimą į mūsų rinką. Manau, jie neturės motyvacijos parduoti elektrą čia ne rinkos kainomis. Yra ne tik savikaina, bet ir paimtos paskolos, kurias reikės grąžinti.

Tačiau rytiniai kaimynai rinkos rodiklius vertina labai lanksčiai, taip pat nurašo skolas politiniais sumetimais…

Problema ta, kad mūsų ir jų sistemos yra iš esmės skirtingos. Mūsų elektros rinka ir Rusijoje bei Baltarusijoje funkcionuoja skirtingai. Turime pakankamai efektyvių patekimo į mūsų rinką apribojimo priemonių.

Baltarusijos prezidentas siūlo Astravo atominę jėgainę Lietuvai eksploatuoti kartu…

Tikrai negalime dalyvauti projekte, kuriame nėra užtikrinta nepriklausomo reguliuotojo priežiūra ir yra neatsakytų klausimų dėl projekto plėtojimo. Kita vertus, tai prieštarauja mūsų strateginiam tikslui prisijungti prie žemyninės Europos elektros perdavimo tinklų. Pono Lukašenkos siūlymas taip pat reiškia siekį mus palikti posovietinėje IPS/UPS perdavimo sistemoje. Tai prieštarauja strateginiams mūsų siekiams.

Tarp strateginių tikslų nurodoma, kad 2050 m. AEI dalis sektoriuje turi būti 100%. Ar tai reiškia, kad bus ribojamas branduolinės kilmės gamybos importas iš Švedijos ir, dar aktualiau, – Suomijos, ligi to laiko paleisiančios keletą naujų branduolinių reaktorių?

Pirmiausia kalbame apie tą elektros energiją, kurią gaminame savo teritorijoje. Vartojamo importo dalis išlieka ir importo iš ES šalių mes negalime kontroliuoti. Galbūt ateityje turėsime naujų priemonių kontroliuoti importui ir iš ES valstybių. Kitas klausimas: šiuo metu turime infrastruktūrą, dėl kurios plėtros arba modernizavimo turėsime apsispręsti apie 2025 m.

Ar numatome plėtoti hidroenergetiką? Prieš keletą metų hidroenergetikos plėtros planus Lietuvoje teko karpyti dėl esą neigiamo jos poveikio aplinkosaugai.

Hidroenergetikos nepamiršome, tačiau didesnės plėtros perspektyvos dėl aplinkosaugos reikalavimų nematome. Išskyrus, žinoma, Kruonio HAE (KHAE), kuri nėra klasikinė hidroelektrinė.

Prieš keletą metų „Lietuvos energija“ komerciniais pagrindais mėgino plėtoti Kruonio HAE 5 bloko projektą, tačiau, regis, „nesuėjo skaičiai“. Ar padėtis keičiasi?

Pirmiausia komercinis požiūris į KHAE turėtų būti platesnis. Nes balansavimo, sisteminių, tiekimo saugumo paslaugų poreikis yra didelis ir tai taip pat yra komercija. Todėl strategijoje numatoma šį projektą įgyvendinti.

Ar strategijoje pakankamai įvertintas elektros energijos paklausos poreikis?

Prognozės, kurios pateiktos, mano nuomone, yra gana konservatyvios. Tikėtina, kad paklausa bus ne mažesnė nei prognozuojama (juo labiau paklausa pastaraisiais metais buvo didesnė už prognozes).

Tad gal apsimokėtų ir branduolinis reaktorius?

Na, dėl to mūsų (neigiama – VŽ) vizija yra pateikta. Turime veiksmingų būdų apsirūpinti elektros energija be branduolinės energetikos.

Šaltinis: vz.lt