Kokių priemonių imtis, kad darbuotojai laikytųsi saugos darbe reikalavimų?

Yra problema – darbuotojų saugos ir sveikatos srities kontrolės nepakankamumas. Taip ji įvardijama formaliai. 

Mes matome darbuotojo veiksmus – jie akivaizdūs. Labai dažnai vadovai sako, kad darbuotojas pats nuėjo, padarė kažką ne taip. Deja, realybė yra kitokia.

Dažniausiai nelaimingus atsitikimus tiriantys inspektoriai nustato, jog darbuotojai nekontroliuojami. Beveik 40 proc. nuo visų nelaimingų atsitikimų tenka darbuotojams, kurių darbo stažas yra iki vienerių metų. Skaičiuojant mirtinus atvejus, apie 30 proc. žuvusiųjų darbe dirbo vos pirmą mėnesį. Ką tai rodo?

Yra vienareikšmiškai nustatyta darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų laikymosi tvarka. Įmonės formalizuoja tą tvarką, pasisamdydami kokią nors konsultacinę bendrovę, kuri jiems copy– paste būdu perkelia dokumentų paketą. Tačiau dokumentai nereiškia, kad yra užtikrinama darbuotojų sauga. Bendrovėse turi būti sukurtos grandinės, kurios darbdaviui suteiktų atgalinę informaciją apie tai, ar veikia jo sukurta sistema, ar neveikia. Tai gali būti darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai arba darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas. Tačiau vėlgi tokie darbuotojai paskiriami formaliai. Taigi darbdavys turi sistemą, bet neturi grįžtamojo ryšio, nežino, ar sistema veikia. 

Kita medalio pusė – svarbu, kad darbuotojas suvoktų riziką. Informaciją apie rizikas jam gali perduoti labiau patyręs darbuotojas, vadovas, turi darbuotoją motyvuoti laikytis saugos reikalavimų. 

Visi nelaimingi atsitikimai pasiskirsto piramidės principu, t. y. vienas nelaimingas atsitikimas įvyksta po 10 sunkių, 300 lengvų ir 6 tūkst. pavojingų veiksmų atlikimo. Pradžia yra nesaugus veiksmas, dėl kurio darbuotojas dažniausiai nepatiria jokių pasekmių.

Norint sumažinti nelaimingų atsitikimų skaičių, reiktų maksimaliai sumažinti nesaugių veiksmų skaičių. Apie tai ir kalba vidinė kontrolė. Jeigu darbuotojai nekontroliuojami, jie nemotyvuojami elgtis saugiai, darbuotojai įpranta rizikuoti. Juk dirbti nesaugiai iš esmės yra žymiai efektyviau. Pabandykite užsidėti visus spec. rūbus, šalmus, batus, apraišus, pirštines ir visa, kas būtina, pamatysite, koks yra kūno pasipriešinimas. Todėl darbuotojas išmoksta rizikuoti ir jį perlaužti, permokyti yra žymiai sunkiau, nei išmokyti elgtis teisingai. 

Taigi, pasikartosiu, kad grįžtamojo ryšio nebuvimas, kontrolės nebuvimas ir darbuotojo įprotis rizikuoti galiausiai lemia mirtį darbe. Tokiu atveju negalima sakyti – įvyks ar neįvyks nelaimingas atsitikimas.

Jis įvyks, tik klausimas kada ir koks.

Jeigu įvyksta nelaimė darbe, darbdavio sudaryta dvišalė komisija maždaug 80 proc. atvejų nustato, kad darbdavys nėra kaltas dėl nelaimės. Tai reiškia, kad pats darbuotojas nesilaikė teisės aktų.

Bet kai tyrimo imasi Valstybinė darbo inspekcija, kuri tiria sunkius ir mirtinus nelaimingus atsitikimus, tai nustato, kad mažiausiai 60 proc. atvejų darbdavys neįgyvendina tam tikrų teisės aktų reikalavimų. 

Straipsnio autorius: Saulius BALČIŪNAS, Valstybinės darbo inspekcijos Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyriaus vedėjas

Šaltinis: statybunaujienos.lt