„Danpower“: mus įspėjo, kad Lietuvoje reikės stiprių nervų

Nuotrauka: vz.lt

Šaltinis: vz.lt

Autorius: Naglis Navakas

Burkhardas Vogelis, Vokietijos šilumos gamintojos „Danpower GmbH“ finansų direktorius, prisimena, kad bendrovę konsultantai įspėjo Lietuvoje apsišarvuoti kantrybe. Jis patikina, kad įmonė iš Lietuvos trauktis neketina, veikiau atvirkščiai – tikisi užmegzti konstruktyvų dialogą su sostinės savivaldybe.

Pasibaigus „Vilniaus energijos“ ir Vilniaus miesto savivaldybės šilumos tinklų nuomos sutarčiai, „Danpower“ sostinės valdžiai pateikė pasiūlymą – įmonė į atliekų deginimą ir šilumos gamybą galėtų investuoti 111–113 mln. Eur, o įgyvendintus projektus miesto savivaldybė išperkamosios nuomos principu galėtų perimti į savo rankas.

Tiesa, čia įmonei tenka konkuruoti su ES lėšų pritraukusia ir įstatymų bazės apsaugota „Lietuvos energija“.

Kiek lėšų „Danpower“ jau yra investavusi Lietuvoje?

Visa investicijų Lietuvoje suma kartu su mūsų partneriais siekia apie 70 mln. Eur. Vidutinio dydžio kompanijai kaip „Danpower“ tai gana didelė suma. Palyginti, Vokietijoje, savo pagrindinėje rinkoje, pernai investavome apie 300 mln. Eur.

Tokio dydžio investicija rodo, kad egzistuoja tam tikras pasitikėjimo lygis ir kad tikime, jog ši investicija atsipirks, kad teisinė ir politinė aplinka yra stabili ir palanki.

Norėčiau pabrėžti, kad esame ne finansinis investuotojas. Ateiname į rinką turėdami verslo tikslų ir po 2–3 metų nusprendžiame, ar pasiliksime, ar ne. Svarstėme, ar mums investuoti Lietuvoje yra priimtina, sprendimas buvo priimtas. Jei kartais susiduriame su iššūkiais ar sunkumais, manome, kad tai yra normalu, ypač naujoje rinkoje, kurios nepažįsti taip gerai ir negali visko iki galo numatyti.

Esame pasiruošę dabartinę veiklą tęsti, o klausimas yra, ar investuosime toliau, ar ne. Kaip žinote, pateikėme pasiūlymą Vilniaus miesto savivaldybei. Tai yra rimtas pasiūlymas. Investicijai reikia ne tik stabilios reguliavimo aplinkos, ieškome ir patvirtinimo, kad esame laukiami.

Energetikos įmonei investuoti yra sudėtinga. Pavyzdžiui, šilumos ūkyje rinka yra ribota, tad kai kuriems žmonėms nepatinka, kad esame čia. Į mus žiūrima kaip į naują konkurentą, kuris siekia atsiplėšti rinkos dalį. Tačiau man tikrai nepatinka toks požiūris, kad energetikos sektoriuje veikiančios privačios bendrovės siekia didelių pelnų, todėl čia jos nelabai pageidaujamos.

Daugelis mums pasakojo apie ankstesnes Lietuvos patirtis su privačiomis bendrovėmis. Mums sakoma, kad dėl daugybės priežasčių bendradarbiavimo su privačiomis bendrovėmis rezultatai nuvylė.

Kalbate apie miesto savivaldybės atstovus?

Suprantu, kad ne viskas praeityje vyko sklandžiai ir buvo padaryta klaidų. Tačiau gal ir jūs pažįstate tokių žmonių: prieš daugybę metų viena draugė įsimylėjo ir susituokė su vyru. Po kelerių metų ji nusprendė, kad jis niekam tikęs, ir juodu išsiskyrė. Dabar ji tikina liksianti viena, nes, jos nuomone, visi vyrai yra niekam tikę. Aš ją raginu kitą kartą būti atsargesnę renkantis, nes ne visi vyrai yra blogi.

Ši situacija man primena padėtį Lietuvoje. Ne visos privačios investicijos yra blogos. Reikia turėti tinkamus partnerius ir sukurti tinkamas sąlygas, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo.

Vokietijoje esame savivaldybės bendrovė, dirbame 150-yje miestų, turime ir valdome centrinio šildymo sistemą Hanoveryje, panašaus dydžio mieste kaip ir Vilniuje. Darome tai beveik nereguliuojami, bet aršios konkurencinės aplinkos sąlygomis. Sistema Vilniuje, kai mieste veikė vienas senbuvis ir dalis nepriklausomų šilumos tiekėjų kaip mes, mums buvo visiškai nauja.

Mes įpratę sudaryti tiekimo sutartis su klientais siūlydami geriausias sąlygas ir kainą. Po 10 metų, jei klientas nusprendžia, kad sutarta kaina yra tinkama, mes esame patikima partnerė, šilumą gaminame gana švariai, bendradarbiaujame toliau. Jei ne – jis gali laisvai pasirinkti kitą tiekėją. Mums dažnai netenka prarasti klientų, bet konkurencija yra didelė.

Šiandien Lietuvoje matome, kad rinka nepriklausomiems gamintojams buvo atverta, tačiau konkurencijos sąlygos tarp nepriklausomų šilumos gamintojų ir šilumos tinklų nėra visai sąžiningos. Balandžio 2 d. vyko Vyriausybės narių susitikimas su Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų prekybos rūmų atstovais. Džiaugiuosi, kad Vyriausybė šiuo metu ketina įdiegti naujas, sąžiningą konkurenciją užtikrinančias taisykles.

Suprantu, kad po karčios patirties su privačiais investuotojais bent jau praėjusi Vyriausybė Lietuvoje nusprendė, kad geriau koncentruoti tokius verslus kaip šilumos ar elektros gamyba valstybės ar valstybinių įmonių rankose. Kiekviena šalis, neperžengdama ES teisės ribų, yra laisva pasirinkti, kaip ji nori organizuoti savo rinką. Tačiau aš ir mano kolegos nesame tikri, ar toks būdas tikrai yra tinkamas.

Įstatymu yra numatyta taisyklė, kad dideles atliekų deginimo jėgaines gali statyti tik bendrovės, kurių 51% priklauso valstybei. Be to, Vilniaus jėgainės atveju gaunama ir didelė ES fondų subsidija.

Man tikrai sunku šiuos dalykus suprasti. Jei pažiūrėsime į padėtį Vokietijoje ar kitose ES šalyse, pamatysime, kad bendrovės, tokios kaip „Danpower“, projektus vykdo labai efektyviai, kruopščiai prižiūrimos reguliuotojų, ir jokių ginčų su valdžia nėra. Jei bendrovės nusprendžia, kad projektas reikalingas, jį vykdo be subsidijų, už savo pinigus.

Kaip žinote, tokios jėgainės įprastai turi tris įplaukų šaltinius. Jos gauna pajamų už priimamas atliekas, vadinamąjį vartų mokestį. Taip pat jos rinkoje parduoda elektrą ir tiekia šilumą. Kai kuriais atvejais jos pramonės reikmėms tiekia garą. Tačiau paprastai trijų šaltinių užtenka tam, kad bendrovės galėtų grąžinti paskolas, padengti veiklos sąnaudas ir gauti šiek tiek pelno. Kol kas negavau nė vieno įtikinamo paaiškinimo, kodėl Lietuvoje padėtis yra kitokia nei Vokietijoje ar daugelyje kitų šalių.

Ir vis tiek nusprendėte pateikti pasiūlymą investuoti 113 mln. Eur. Ar tikitės, kad pasikeis rinka arba reguliavimo aplinka?

Žinoma, tikimės, kad tie dalykai, kurie mūsų netenkina šiandien, pasikeis, ir gauname teigiamų signalų iš naujosios Vyriausybės. Bet jei pažvelgsime į pasiūlymą, kurį pateikėme savivaldybei, tai yra kiek kitokio pobūdžio projektas, nei vykdėme iki šiol. Biomasės katilo projektą Kaune vykdėme kaip nepriklausoma šilumos gamintoja, dalyvaujame kiekvieną mėnesį rengiamuose aukcionuose. Arba juos laimime, arba mūsų katilai stovi.

Vilniaus miestui pateiktas pasiūlymas yra panašesnis į tai, ką darome Vokietijoje. Dažnai kuriame bendras įmones arba kitaip bendradarbiaujame su savivaldybėmis. Pasitraukus „Veoliai“, kaip suprantame, Vilnius nusprendė perimti šilumos tinklus į savo rankas. Mes esame pasiruošę padėti valdyti tinklus, tai yra mūsų kasdienė veikla. Nenorime susigrobti tinklų ar visos sistemos, bet dešimtmečių tinklų valdymo patirties turinti mūsų bendrovė galėtų pasiūlyti tinklų valdymo paslaugas.

Pasiūlymu išreiškiame pasiruošimą kalbėtis apie įvairias bendradarbiavimo galimybes. Nebūtinai siekiame turėti sprendžiamąjį balsą, bet galėtume veikti kaip smulkusis akcininkas, atsinešantis dalį kapitalo, „know-how“ ir patirties.

Būtume pasiruošę investuoti, bendradarbiauti ir kalbėtis apie tai, kaip toks bendradarbiavimas atrodytų. Nenorime to daryti nesuderinę planų su savivaldybe, norėtume užmegzti dialogą. Jei jausimės, kad esame laukiami, ir jei pavyks susitarti dėl bendradarbiavimo formos, esame pasiruošę tai daryti.

Kaip minėjau, įstatymai mums neleidžia statyti atliekų deginimo jėgainės. Nežinau, kaip naujoji Vyriausybė žiūri į šį klausimą. Biokuro srityje, kaip žinome, valstybinė įmonė („Lietuvos energija“ – VŽ) turi planų statyti didelę atliekų ir biokuro jėgainę, kuriai būtų skirta 40% ES subsidija.

Iš savivaldybės perspektyvos yra naudinga turėti daugiau biokuru kūrenamų šilumos gamybos pajėgumų. Tačiau nesuprantu, kodėl prie atliekų deginimo jėgainės pridedama ir tokia didelė biokuro jėgainė.

Taip, kiekviena ES šalis turi tikslą padidinti atsinaujinančiosios energijos dalį elektros gamyboje. Bet ir kitose šalyse matome planuojamas dideles biokuro jėgaines. Šiuos projektus vykdančios bendrovės planuoja importuoti biokurą iš Baltijos šalių. Lietuvos ir Baltijos šalių biokuro rinka yra ribota. Jei Lietuva elektros gamybą didins tik pasitelkdama biokurą, po trejų ar ketverių metų rinkoje pajusime jo trūkumą.

Į mūsų pasiūlymą įtraukta mažesnės apimties kogeneracinė atliekas deginanti jėgainė. Biokuro dalyje numatyti tik įprasti biokuro katilai be elektros gamybos.

Turbūt žinote, kiek subsidijų yra skiriama šiai biokuro ir atliekų deginimo jėgainei. Man atrodo, kad tai labai liūdni skaičiai. Aš nesu Lietuvos premjeras, bet Vokietija smarkiai prisideda prie ES fondų, kurie paskui yra paskirstomi. Mums, savaime suprantama, įdomu, kaip šie pinigai panaudojami.

Galime ginčytis, ar ES subsidijų reikia, bet jei jau jų yra, kaip ir Vokietijoje, taip ir Lietuvoje yra sričių, kur tuos pinigus galime panaudoti – švietimui, universitetams, keliams ir infrastruktūrai, naujoms technologijoms. Kam jų reikia seniai įtvirtintam ir veikiančiam energetikos sektoriui?

Kaip suprantu, pasiūlėte savivaldybei išpirkti ne tik naują jėgainę, kuri bus pastatyta, bet ir jau esamas jėgaines?

Pirmas pasiūlymo tikslas, nors jis ir nėra svarbiausias, – norime nusiųsti signalą, kad esame pasiruošę kalbėtis apie bendradarbiavimą prižiūrint šilumos tinklus. Antras – jau turimus pajėgumus įtraukti į bendrą įmonę arba panaudoti kitu būdu bendradarbiaujant. Svarbiausia – siūlome tartis dėl išperkamosios pajėgumų nuomos. Juos valdytų savivaldybė arba savivaldybė drauge su „Danpower“. Tai tik vienas galimų variantų.

Kaip vertinate ligšiolines investicijas Lietuvoje? Ar jos davė tokių rezultatų, kokių tikėjotės?

Praėjo pirmi veiklos metai. Pirma pastatėme savo šilumos gamybos pajėgumus, paskui įsigijome papildomų iš bendrovės „Marivas“. Pasinaudojome atsiradusia proga ir esame patenkinti dėl jėgainių perėmimo. Esame labai patenkinti savo kolegų darbu Lietuvoje, savo komanda ir jų žiniomis. Tad esame patenkinti tuo, kaip vykdoma veikla, biomasės įsigijimas taip pat vyksta sklandžiai.

Finansiniai rezultatai yra geri. Jie, žinoma, visada galėtų būti geresni. Bet nesame investuotojas, kuris tikisi didelės staigios grąžos. „Danpower“, kaip ir mūsų partneris Lietuvoje, turi jau veikiančių kitų verslų, tad nesame priklausomi nuo dividendų iš verslo Lietuvoje. Esame pripratę prie tokios padėties, tai nėra verslas, iš kurio galima praturtėti per trumpą laikotarpį. Mąstome ne apie vienų, dvejų ar 5 metų perspektyvą, o 10, 20, 30 metų perspektyvą. Galime išgyventi ir blogus laikotarpius. Tačiau dabar finansiniai rezultatai yra geri.

Kaip vertinate gausius pastarojo meto reguliavimo aplinkos pokyčius Lietuvoje?

Įmonę įsteigėme 2014 m. Pirmais mėnesiais ar metais daug kas mums atrodė labai neįprasta. Vokietijoje su teisinės aplinkos pokyčiais susiduriame, tačiau čia pokyčiai buvo staigesni. Tačiau įpratome prie staigmenų.

Kai atvykome čia 2014 m. ir konsultavomės su sektorių išmanančiais žmonėmis, jie mus įspėjo, kad prireiks stiprių nervų. Tai pasirodė tiesa. Kartais atrodo, jog problemos yra tokios didelės, kad ateitis gali būti tik geresnė. Lietuvoje turi būti optimistas. Kaip minėjau, finansiniai rezultatai nėra blogi, tačiau tikrai gerai mums yra tai, kad turime stiprų užnugarį. Net jei kuriam laikui padėtis taps sudėtingesnė, išgyvensime ir ilgalaikėje perspektyvoje padėtis čia normalizuosis. Lietuva yra gana jauna šalis, tą patį matome ir Rytų Vokietijoje, iš kurios esu kilęs. Tiesa, mes galime mokytis iš gerų ir blogų vakarinės dalies patirčių.

Tad esame optimistai, esame kantrūs žmonės, esame pasiruošę diskutuoti, jei prireiks – kovoti, ir tikimės, kad sveikas protas ilgainiui nugalės.