Gruodžio 16 d. įvyko LR Trišalės Tarybos (TT) posėdis. Jame pristatyta Ilgalaikio darbo išmokų fondo (IDIF) veikla, diskutuota dėl DK 60 straipsnio pakeitimo ir su juo susijusių Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo nuostatų pakeitimo.
Posėdžio pradžioje Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) atstovas Artūras Černiauskas, laikinai pavaduojantis TT pirmininkę Dalią Jakutavičę, informavo apie pokyčius Tarybos sudėtyje: nuo šiol pagrindiniu „Investors‘ Forum“ nariu deleguojamas šios organizacijos vykdomasis direktorius Vytautas Šilinskas, o LR Vyriausybės kanceliarija pagrindine nare TT skiria Ministrės Pirmininkės patarėją socialiniais klausimais Jekateriną Navickę.
Ilgalaikio darbo išmokų fondo (IDIF) atstovas pristatė šio fondo veiklą. IDIF įsteigtas 2017 m., jis užtikrina finansinę paramą darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl savo kaltės ir turintiems ilgalaikį darbo stažą pas tą patį darbdavį.
Fondo lėšomis mokamos išmokos atleistiems darbuotojams ir finansuojamos aktyvios darbo rinkos priemonės, padedančios lengviau grįžti į darbo rinką, o nuo 2025 m. plečiamas išmokų gavėjų ratas – jas turi teisę gauti ir bankrutavusių įmonių darbuotojai bei nuo 2026 m. darbuotojai, netekę darbo dėl darbdavio – fizinio asmens mirties.
Taip siekiama didinti socialinį saugumą, tobulinti skyrimo tvarką ir stiprinti fondo poveikį darbo netekusių asmenų perkvalifikavimui bei užimtumui skatinti.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Aušra Putk atkreipė dėmesį, jog fonde yra prikaupta pakankamai lėšų, tad siūlė plėsti išmokų taikymą, kai darbuotojas netenka darbo ne dėl savo kaltės, pavyzdžiui, dėl negalios, ar kai tenka slaugyti šeimos narį ir dėl to negali atlikti savo darbo funkcijų, taip pat sukakus pensiniam amžiui, kt. Tačiau, pasak viceministrės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) būtų linkusi labiau palaikyti aktyvios darbo rinkos priemonių išplėtimą IDIF lėšomis. Visgi, A. Putk pabrėžė, kad SADM siūloma sprendimą priimti dvišaliu būdu, kad jis būtų tinkamas tiek profesinių sąjungų, tiek darbdavių organizacijų pusei.
Tuo metu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) laikinasis pirmininkės pavaduotojas Artūras Černiauskas sakė, kad profesinių sąjungų požiūriu, IDIF išmokų sistemoje šiuo metu pasigendama proporcingumo: Lietuvos Respublikos ilgalaikio darbo išmokų įstatyme išmokos numatytos po 5, 10 ir 20 metų darbo stažo, ir laikotarpis tarp 10 ir 20 metų darbo stažo yra per ilgas – juk darbuotojo situacija per tokį netrumpą laikotarpį gali iš esmės pasikeisti, tačiau išmokos dydis neauga net dešimtmetį. Be to, fondas pirmiausia buvo kuriamas darbuotojų apsaugai ir atleidimo naštai palengvinti. Todėl A. Černiauskas kvietė TT narius svarstyti galimybę dalį darbdaviams privalomų išeitinių išmokų perkelti į fondą, taip stiprinant darbuotojų saugumą ir subalansuojant darbdavių finansinę naštą, ypač kai atleidimas susijęs su objektyviomis priežastimis, pavyzdžiui, darbuotojo sveikata.
Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) prezidentė Aurelija Maldutytė posėdyje pritarė A. Černiausko išsakytam pasiūlymui: jos teigimu, ypač tais atvejais, kai darbo santykiai nutraukiami dėl darbuotojo sveikatos būklės, darbdaviui privalomos išeitinės išmokos tampa neproporcinga našta, nes tokia situacija nėra darbdavio valios ar kaltės rezultatas.
Profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Kristina Krupavičienė atkreipė dėmesį, jog kalbant apie Darbo kodekso 60 straipsnį, kuris reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, egzistuoja akivaizdus neteisingumas: dėl sveikatos atleisti darbuotojai, net ir turintys ilgametį stažą, gauna tokias pačias išeitines kaip ir trumpai dirbę, nors jų padėtis darbo rinkoje yra gerokai sudėtingesnė. Todėl ji ragino užtikrinti, kad šiems darbuotojams būtų taikomos tokios pačios socialinės garantijos kaip ir atleidžiamiems ne dėl savo kaltės, o dalis išmokų būtų mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo.
Darbdavių atstovas Vytautas Šilinskas replikavo, kad prieš priimant sprendimus būtina remtis aiškiais skaičiais – kiek papildomai žmonių gautų ilgalaikio darbo išmokas skirtingais atleidimo pagrindais ir kokią papildomą finansinę naštą tai sukurtų fondui. Jo teigimu, šiuo etapu kalbėti apie išmokų didinimą ar trumpesnius jų gavimo laikotarpius nėra tinkama, nes prioritetas turėtų būti tikslingos investicijos ir jų grąža. Todėl, pasak V. Šilinsko, būtina vertinti aktyvių darbo rinkos priemonių efektyvumą, realų atsiperkamumą ir atskirai svarstyti atvejus, kai dėl sveikatos ar amžiaus darbo rinkos sprendimai gali būti neefektyvūs, o tiesioginė išmoka – labiau pagrįsta.
Po diskusijų klausimas dėl DK 60 straipsnio pakeitimo ir su juo susijusių garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo nuostatų pakeitimo perkeliamas į dvišalį formatą, sprendimo ieškant tarp darbuotojų ir darbdavių.
Prie šio klausimo tikimasi sugrįžti č0čš m. vasarį.
Kitas Trišalės Tarybos posėdis vyks jau kitais metais, sausio 20 d.
