Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namuose kilęs ginčas atskleidė svarbią teisinę ir praktinę ribą tarp profesinės sąjungos narių ir jai nepriklausančių darbuotojų teisių. Įstaigos darbuotoja, nepriklausanti jokiai profesinei sąjungai, prašė suteikti iki penkių apmokamų sveikatos gerinimo dienų („sveikadienių“), kurias numato 2024 m. pradžioje įsigaliojusi Nacionalinės sveikatos sistemos (NKS) šakos kolektyvinė sutartis. Tačiau darbdavys tokios galimybės nesuteikė, nes minėta sutartis šias garantijas taiko tik ją pasirašiusių profesinių sąjungų nariams.
Darbuotoja teigė, kad taip elgdamasis darbdavys ją diskriminavo dėl narystės profesinėje sąjungoje, tačiau nei Darbo ginčų komisija, nei teismai jos argumentų nepripažino pagrįstais. Galutinė – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo – nutartis patvirtino, kad diferencijuotos garantijos profesinės sąjungos nariams nėra diskriminacija, o teisė derėtis dėl geresnių darbo sąlygų ir jas taikyti tik nariams – tai profesinių sąjungų veiklos esmė ir saviraiškos teisė.
Ekspertų vertinimu, tokia praktika logiška ir atitinka tiek Darbo kodekso, tiek kolektyvinių sutarčių logiką – papildomos garantijos yra profesinių sąjungų derybų rezultatas ir skatina darbuotojus jungtis į organizacijas.
Kitaip tariant, NKS numatytos lengvatos – pavyzdžiui, apmokamos sveikatos gerinimo dienos – taikomos tik profesinių sąjungų nariams, nes būtent jie finansiškai ir organizaciškai prisideda prie šių teisių iškovojimo.
Ši byla tapo precedentu primenančiu, kad kolektyvinės sutartys nėra „bendras gėris visiems“, o konkretaus atstovavimo ir narystės rezultatas.
