Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) šiandien, liepos 7 d., paskelbė Lietuvos energetikos politikos apžvalgą, kurią parengė bendradarbiaujant Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
Ataskaitoje apžvelgiami šalies energetikos pasiekimai ir esami iššūkiai bei pateikiamos rekomendacijos. Taip pat išryškinamos sritys, kuriose Lietuvos lyderystė gali būti pavyzdys skatinant saugią ir švarią energetikos transformaciją.
Energetinė nepriklausomybė – Lietuvos strategijos pagrindas
Energetinė nepriklausomybė yra pagrindinis Lietuvos energetikos strategijos principas. Lietuva sparčiai ir ryžtingai nutraukė savo priklausomybę nuo energijos importo iš Rusijos. Dėl strateginių infrastruktūros investicijų, Lietuva tapo svarbiu regioniniu energetikos centru. Neseniai užbaigtas elektros tinklų sinchronizavimas su Kontinentinės Europos sinchronine zona leido Baltijos šalims sėkmingai atsijungti nuo Rusijos valdomos sistemos.
Nors tai svarbūs pasiekimai, Lietuvos galutinis energijos suvartojimas vis dar labai priklauso nuo importuojamo iškastinio kuro, ypač transporto sektoriuje, o didelė elektros energijos paklausos dalis patenkinama importu. Tad dar reikia nemažai nuveikti, kad būtų pasiekti energetinės nepriklausomybės tikslai, įskaitant dvi pagrindines sritis: elektros sistemos plėtrą ir transporto dekarbonizavimą.
Elektrifikuota ekonomika ir naujoji pramonė
Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija yra suformuluota remiantis keturiais strateginiais tikslais:
- užtikrinti energetinį saugumą;
- pasiekti klimato neutralumą;
- pereiti prie elektros ekonomikos su didelės pridėtinės vertės energetikos pramone;
- užtikrinti, kad energija vartotojams būtų prieinama sąžiningai ir įperkamai.
Būtent perėjimas nuo naftos ir dujų prie elektros reikalaus didžiausių pokyčių energijos gamyboje, jos perdavime ir vartojime.
Dėl netolygios ir neprognozuojamos atsinaujinančių išteklių gamybos energetikos infrastruktūra turės būti lanksti, gebėti kaupti energijos perteklių ir užtikrinti nepertraukiamą jos tiekimą visiems vartotojams. Strategijoje numatytų tikslų įgyvendinimas padės visapusiškai pasirengti jau dabar vykstantiems pokyčiams ir išlaikyti stabilią bei saugią energetikos sistemą Lietuvoje.
Šiems tikslams pasiekti reikalinga plati ekonomikos elektrifikacija, taip pat Lietuva siekia tapti grynąja elektros energijos eksportuotoja iki 2030 m., o energijos – iki 2050 m.
Strategijoje taip pat numatoma skatinti pramonės plėtrą, susijusią su atsinaujinančiaisiais energijos šaltiniais pagamintu vandeniliu. Tam reikia daug elektros energijos, ir pagal pagrindinį Strategijos scenarijų, elektros energijos poreikis iki 2050 m. išaugs šešis kartus, iš kurių pusė bus naudojama vandenilio gamybai.
Tačiau vandenilio rinkos plėtra lėtesnė nei tikėtasi, tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos rinkose.
TEA atkreipia dėmesį, kad nors Strategija yra esminis energetikos politikos vadovas, ją reikėtų įgyvendinti aiškiai apibrėžtais etapais, pirmenybę teikiant veiksmams, turintiems aiškią naudą ir mažą riziką.
„Veiksmai turėtų būti pagrįsti išsamiais poveikio vertinimais, susijusiais su sąnaudomis ir įperkamumu Lietuvos vartotojams ir regioninėms rinkoms. Tai darydama vyriausybė turėtų glaudžiai bendradarbiauti su atitinkamais šalies ir regiono suinteresuotaisiais subjektais, kad būtų remiamasi esamomis žiniomis ir patirtimi bei didinamas visuomenės sąmoningumas”, – pažymi TEA.
Pramonės plėtra turėtų būti remiama bandomaisiais projektais, siekiant įvertinti novatoriškas technologijas. Lietuva taip pat turėtų įvertinti kvalifikuotos darbo jėgos poreikį ir prieinamumą, kad galėtų valdyti perėjimą.
Elektros gamybos augimas ir ateities perspektyvos
Skatinama atsinaujinančiųjų išteklių plėtrą remiančios politikos elektros energijos gamyba per pastaruosius dvejus metus beveik padvigubėjo, tačiau ateities perspektyvos neaiškios. Lietuva įdiegė priemones, skirtas pagerinti leidimų išdavimo procedūras ir subsidijuoti investicijas į atsinaujinančiosios elektros energijos gamybą, o tai padėjo šiam sektoriui sparčiai augti.
TEA ataskaitoje pažymima, jog nors tai teigiama plėtra, tempas dar nėra pakankamas, kad būtų pasiekti 2030 m. atsinaujinančiosios elektros energijos pajėgumų tikslai: 4,5 gigavatų (GW) sausumos vėjo, 1,4 GW jūros vėjo ir 4,1 GW saulės fotovoltinių elektrinių.
Sausumos vėjo elektrinės statomos be subsidijų, bet rinkos sąlygas reikia stebėti ir imtis politinių veiksmų, jei jos taptų mažiau palankios. Jūros vėjo pažanga yra neaiški – Lietuva buvo ne vienintelė šalis, kurioje 2024 m. buvo atšauktas jūros vėjo aukcionas dėl dalyvių trūkumo – tai ženklas, kad investuotojams reikia didesnio politinio ir finansinio tikrumo.
Be atsinaujinančiųjų energijos šaltinių, Lietuva ilgalaikėje perspektyvoje svarsto galimą mažųjų modulinių atominių reaktorių integravimą, tačiau tam būtinas tinkamas pasiruošimas.
Tinklo plėtra ir lankstumo skatinimas
Spartus elektros sistemos išplėtimas reikalaus į ateitį orientuoto požiūrio, skatinančio lankstumą ir aktyvią infrastruktūros plėtrą. Didelis perdavimo ir skirstymo tinklų plėtimas bei atnaujinimas yra itin svarbus, siekiant patenkinti planuojamą atsinaujinančiosios elektros energijos gamybos ir elektros energijos paklausos augimą.
Lietuva ėmėsi svarbių žingsnių, siekdama pagerinti leidimų išdavimo procesus, įskaitant perdavimo infrastruktūros pripažinimą ypatingos nacionalinės svarbos objektu. Tačiau naujų tinklų statybos procesas išlieka pakankamai ilgas.
Siekiant užtikrinti būsimą paskirstytosios gamybos ir savarankiško vartojimo augimą, nesukeliant tinklo perkrovos problemų, Lietuva turėtų reformuoti grynosios apskaitos sistemą ir ją pakeisti tinklui palankesniu požiūriu.
Pastatų ir centralizuoto šildymo sistemų efektyvumo didinimas
„Reikalingos tolesnės investicijos, siekiant pagerinti pastatų ir centralizuoto šildymo sistemų efektyvumą. Lietuvos ilgalaikė renovacijos strategija, kurios tikslas – iki 2050 m. 60 % sumažinti pirminės energijos suvartojimą pastatuose ir visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo, sėkmingai pritraukė Europos Sąjungos (ES) finansavimą ir privatų kapitalą į energijos vartojimo efektyvumo renovacijos programas. Tačiau renovacijos tempas neatitinka Lietuvos tikslų, ir daugelis žmonių tebegyvena senuose, neefektyviai šildomuose pastatuose“, – pažymima TEA ataskaitoje.
Kai kuriuose regionuose jau įvyko spartus perėjimas nuo gamtinių dujų prie vietinės bioenergijos, sumažinant iškastinio kuro importą, energijos kainas ir išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau siekiant dar labiau pagerinti energijos efektyvumą, Lietuva planuoja įdiegti daugiau liekamosios šilumos ir „power-to-heat“ (elektros energijos pavertimo šiluma) sprendimų. Tam, kad tai įvyktų, politika turi padėti centralizuoto šildymo įmonėms atlikti būtinas investicijas į tinklą ir pastotes, sudarant sąlygas sistemos modernizavimui ir efektyviam veikimui.
Transporto sektoriaus dekarbonizavimas ir mokesčiai
Transportas yra didžiausias teršalų šaltinis Lietuvoje ir reikalauja tikslingų politinių intervencijų, skatinančių elektrifikaciją ir efektyvumo didinimą. Transporto sektorius sudaro apie 40 % viso galutinio energijos suvartojimo, 75 % naftos paklausos ir trečdalį visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Sektoriuje dominuoja kelių transportas, o Lietuvos automobilių parkas yra vienas seniausių ir mažiausiai efektyvių Europos Sąjungoje.
TEA pažymi, jog elektrifikacija yra pagrindinė galimybė pakeisti iškastinį kurą kelių transporte ir puikiai dera su atsinaujinančiosios elektros energijos gamybos plėtra. Tačiau elektromobilių įsisavinimas Lietuvoje dėl palyginti aukštų pirkimo kainų šiuo metu yra mažas.
„Siekdama padidinti naujų automobilių efektyvumą Lietuva taip pat turėtų apsvarstyti galimybę padidinti dabartinį automobilių registracijos mokestį, pagrįstą CO2, sumažinti maksimalų neapmokestinamo išmetamųjų teršalų faktoriaus dydį ir įtraukti nuo automobilio svorio priklausantį komponentą“, – siūlo tarptautinė organizacija.
TEA teigimu, mokestis atsižvelgiant į ekonominę situaciją galėtų būti progresinis, o surinktomis lėšomis galėtų būti paremtos investicijos į elektromobilius.
Be elektrifikacijos, transporto veiklos perkėlimas į viešąjį transportą ir geležinkelius gali pagerinti bendrą transporto sistemos efektyvumą.
„Papildomi daugiarūšio tarpmiestinio susisiekimo bilietai ir naujos autobusų linijos su dažnesnėmis paslaugomis pagerintų viešojo transporto galimybes kaimo vietovėse“, – teigia TEA.
„Turėtų būti plečiamas sunkvežimiams skirtų mokamų kelių tinklas, kad būtų skatinama perkelti krovinių gabenimą ant geležinkelių, išnaudojant turimus tinklo pajėgumus ir toliau remiant elektrifikuotų bėgių įrengimą“, – nurodoma ataskaitoje.
Parengta pagal iea.org, vz.lt, enmin.lrv.lt informaciją
