Kiekvieną kartą, kai Lietuvoje iškyla poreikis geresniam viešųjų gėrybių finansavimui, tad ir didesniam valstybės biudžetui, nepritariantieji paprastai ant stalo deda dvi kortas, kurios muša visus kitus argumentus, paslepia faktą, kad Lietuvos biudžetas yra vienas mažiausių Europoje, ir biudžeto didinimą įvelia į sunkiai prognozuojamą kovą su malūnais. Tai – mažinkime šešėlį ir didinkime viešojo sektoriaus efektyvumą. Dabar, kai poreikis didesnėms gynybos išlaidoms itin aktualus, atsirado trečia korta – auginkime ekonomiką. Ar ekonomikos auginimas mus apgins?
Ekonomikos auginimo argumentas skamba paprastai. Užuot pakėlę kai kuriuos mokesčius ir dėl to pajamų į biudžetą surinkę daugiau, didinkime ekonomikos augimą. Tai lems didesnį bendrąjį vidaus produktą (toliau – BVP), o tai savaime reikš ir didesnes biudžeto pajamas, tarp jų ir gynybai.
Anot pasiūlymo autorių, spartesnio ekonomikos augimo galima pasiekti, jei mokesčių nedidintume visai, nebent tik nekilnojamojo turto ar pridėtinės vertės, bet jokiu būdu ne įmonių pelno mokestį ir itin aukštas pajamas, ypač iš individualios veiklos, uždirbančių gyventojų pajamų mokestį. Priešingai, pelno mokestį reikėtų panaikinti visai. Tai įgalintų verslą noriau investuoti bei taip paskatintų ekonomikos augimą.
Ar tai geras pasiūlymas, lengva nustatyti. Tam reikalingi trys žingsniai. Pirma, nustatyti, kokio ekonomikos augimo tempo reikia, norint patenkinti lėšų gynybai poreikį. Antra, įvertinti, ar toks augimo tempas yra įmanomas. Trečia, panagrinėti, kodėl investicijos Lietuvoje nėra didelės.
2025 m. Lietuva gynybos reikmėms skris apie 3 proc. nuo BVP dydžio, kas sudarys apie 2,5 mlrd. eurų (dar apie 800 mln. eurų planuojama skolinti). Vyriausybė prognozuoja, kad jei ir toliau bus išlaikoma 3 proc. nuo BVP dalis bei įvertinus numatomą BVP augimo tempą (beveik 3 proc. per metus) bei metinės infliacijos dydį (2,5–2,7 proc.), iki 2030 m. Lietuva gynybos reikmėms iš mokesčių galės surinkti apie 17 mlrd. eurų.
Tačiau Valstybės gynybos tarybos vertinimu, atsižvelgiant į realų gynybos pajėgumų poreikį, ši suma yra per maža ir dar būtų reikalingi papildomi apie 12 mlrd. eurų. Tad iš viso Lietuvos gynybos lėšų poreikis iki 2030 m. yra apie 29 mlrd. eurų, kas sudarytų apie 5,5 proc. nuo BVP dalį kasmet. O tai reiškia, kad su dabartiniu biudžetu Lietuva to pakelti negali, nes tiesiog trūksta apie 2,5 proc. nuo BVP.
Ekonomikos augimo argumentas sako, kad reikiamus 29 mlrd. eurų galima surinkti vien tik iš ekonomikos augimo. Tai yra, jei ir toliau skirsime gynybai dabartinius 3 proc., sparčiau auganti ekonomika didins BVP ir dėl to didės tų 3 proc. vertė. Vis tik kad skirdami 3 proc. nuo BVP surinktume 29 mlrd. eurų, iki 2030 m. nominalų BVP turime mažų mažiausiai padvigubinti, o tai reiškia, kad 2026–2030 m. realus BVP augimas vidutiniškai turėtų sudaryti 20–24 proc. per metus.
20–24 proc. augimas per metus, ypač trunkantis kelerius metus iš eilės, yra labai didelis. Lietuvos ekonomika sparčiausiai augo 2003 ir 2007 m., kai BVP augimas siekė apie 11 proc. Apskritai laikotarpis tarp 2001 ir 2007 m. buvo sparčiausio ekonomikos augimo laikotarpis per visą Nepriklausomybę ir vidutiniškai sudarė 8 proc. per metus.
Kitų sparčiai augusių šalių istoriniai duomenys rodo, kad 20 ir daugiau procentų ilgalaikis augimas yra neįmanomas. Korėja savo sparčiausio augimo laikotarpiu tarp 1963 ir 1979 m. vidutiniškai paaugdavo 11 proc. kasmet, o 1973 m. buvo pasiekusi net 15 proc. Singapūras daugiausiai yra augęs 14 proc. per metus (1969 ir 1970 m.), užtat sugebėjo net 30 m., nuo 1961–1990, išlaikyti vidutinį beveik 9 proc. augimo tempą. Augimo čempionė Kinija 1970 m. paaugo 19 proc., o 1982–2011 m., vėlgi net 30 m., išlaikė net 10 proc. per metus viršijantį augimą.
Kaip vertinti pasiūlymą vien tik ekonomikos augimu padidinti gynybos finansavimą? Politikos pasiūlymų būna įvairių. Vieni realistiškesni, kiti mažiau. Šis itin toli nuo tikrovės. Apie tokį anglai sakytų, kad jis „nelaiko vandens“. Aišku, galbūt čia bandymas galvoti „outside the box“, o politikos inovacijos tikrai labai reikalingos, tačiau, pajuokaujant, čia jau taip toli „outside“, kad nebesimato „the box“.
Didesniam gynybos finansavimui, panašu, didesni mokesčiai būtini. Koalicijos partneriai turės apsispręsti, kokius juos didinti. Tačiau tai nereiškia, kad jie galės nekreipti dėmesio į ekonomikos augimą. Augti mažiau nei 3 proc. per metus, kaip dabar prognozuojama, akivaizdu nėra daugiausia, ką Lietuva sugeba ir kas yra įmanoma ambicingai šaliai. Bet geriau, kai ambicija remiasi įrodymais ir ilgalaike ekonomikos vystymosi strategija, o ne gąsdinimais apie bėgantį kapitalą ar stebukliniais pasiūlymais.
Trumpuoju laikotarpiu Vyriausybės tikslas turėtų būti stipriai neišgąsdinti ekonomikos dalyvių, kad esamas augimo tempas stipriai nekristų ir ekonomika nepanirtų į stagnaciją. Mokesčių didinimas veikia juos mokančių žmonių elgesį, jie skatinami mažiau dirbti, investuoti ar vartoti, tad sąlygų ekonomikos augimui lėtėti tikrai yra.
Jei tas lėtėjimas sudarys dvi–tris dešimtąsias procentinio punkto, gal ir nebus didelė kaina už didesnį saugumą. Be to, Vyriausybei būtų svarbu aktyviai siekti kaip galima platesnio visuomenės grupių solidarumo bei skatinti patriotišką ekonominį elgesį.
Ar pavyks minimizuoti galimus ekonomikos augimo nuostolius, taip pat priklausys nuo to, kur surinktas mokesčių lėšas vyriausybė išleis. Jei lėšos bus išleistos vien tik užsienyje pagamintos gynybos įrangai ir amunicijai įsigyti, nuostoliai bus didesni. Jei dalis atiteks vietinės infrastruktūros bei gynybos pramonės plėtrai, nuostolių gali ir nebūti.
Tačiau ne mažiau svarbi ir ilgesnio laikotarpio strategija. Viena jos dalių – jau minėtos gynybos pramonės plėtros galimybės. Jei ta pramonė vystysis ne vien tik sviedinių gamybos linkme, tai gali turėti daug aukštos pridėtinės vertės ekonomikos potencialo. Kita dalis – vis tik rasti būdą, kaip padidinti investicijų lygį Lietuvoje. Esamas lygis nėra itin žemas – atitinka ES vidurkį – ir per pastarąjį dešimtmetį sudarė apie 20 proc. nuo BVP. Tačiau spartesniam augimui būtų reikalingas didesnis.
Pavyzdžiui, Korėjoje spartaus jos vystymosi laikotarpiais investicijos viršydavo 30 proc. ir net artėdavo prie 40 proc. nuo BVP. Svarbu ne tik investicijų lygis, bet ir kur jos nukreipiamos. Sparčiam ekonomikos augimui reikalingos inovacijos, ypač technologinės, o į šias Lietuva investuoja itin mažai – mažiau nei vieną procentą nuo BVP. Išsivysčiusios šalys tokioms investicijoms skiria 3–4 proc. Izraelis – apie 5 proc.
Mokesčiai neturėtų būti matomi kaip pagrindinė kliūtis investicijoms. Lietuva turi vieną mažiausių pelno apmokestinimų ES ir itin palankias sąlygas investicijoms į įrenginius ir technologines inovacijas, bet investicijos neblizga. Estija istoriškai visada turėjo gerokai aukštesnį investicijų lygį. Kad prie to prisidėjo 2000 m. panaikintas pelno mokestis, patikimų įrodymų nėra.
Latvija pelno mokestį panaikino 2018 m., tačiau iki tol investicijų lygiu prilygo Estijai, o po to proveržio nepatyrė. Didelių užsienio investicijų Lietuvoje pritraukti nepavyksta ne dėl to, kad pelno apmokestinimas per didelis – užsienio investuotojai paprastai pelno mokesčio visai nemoka, bet dėl kitų priežasčių. Saugumas viena jų. Kitos – infrastruktūra, tinkamų įgūdžių pasiūla, konkurencingi kaštai, biurokratija, vietos tiekėjų tinklas. Technologinėms inovacijoms reikalingas švietimas ir mokslas. Čia jau pačios valstybės investicijos toli nuo ambicingų lygių. Dar reikia kantraus ir rizikos nebijančio kapitalo.
Panašu, kad vien tik rinkos paskatų didesnėms investicijoms ir iš to kylančiam spartesniam ekonomikos augimui Lietuvoje nepakanka. Aktyvesnis valstybės vaidmuo pramonės ir inovacijų politikos instrumentais, tarp jų ir mokestiniais, kreipiant ekonomikos resursus į tam tikrus aukštos pridėtinės vertės sektorius galėtų būti naudingas.
Tačiau dėl to paprastai nepavykdavo susitarti politiškai, nes visi sektoriai būdavo svarbūs ir aktyviai tą svarbą gindavo. Saugumo iššūkiai ir gynybos poreikiai gali padėti susitarti lengviau, o gynybos pramonė tapti nauju Lietuvos ekonomikos augimo šaltiniu. Dar, aišku, reikia nepamiršti ir ES susirūpinimo nepakankamu tarptautiniu konkurencingumu inovacijų srityje, tad tai taip pat turėtų atverti naujų augimo galimybių ir šaltinių.
