ŠALTINIS: „CHEMIKŲ NAUJIENOS”, 2012, NR.8
AUTORIUS: RAMUNĖ MOTIEJŪNAITĖ-PEKKINEN
Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija (LPPSF) įsteigta 2012 m. gegužės 17 dieną reorganizacijos būdu sujungus Lietuvos chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų ir Lietuvos energetikos darbuotojų profesinių sąjungų federacijas.
Šiuo metu Federacija jungia 45 profesines sąjungas ir vienija beveik 5000 narių.
LPPSF yra didžiausio profesinių sąjungų centro šalyje – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) – narė.
Siūlome interviu su naujos organizacijos pirmininku JUOZU NEVERAUSKU.
IKI GEGUŽĖS 17 D. VADOVAVOTE NEMAŽAI ENERGETIKŲ FEDERACIJAI. O DABAR TURBŪT JŪSŲ VADOVAUJAMA ORGANIZACIJA JAU YRA VIENA IŠ DIDŽIAUSIŲ LPSK SUDĖTYJE?
Taip, mes kokie treti-ketvirti pagal narių skaičių, – tiksliai dar net nesidomėjau (juokiasi).
AR PAJUTOTE SKIRTUMĄ, DIDESNĮ KRŪVĮ VADOVAUDAMAS DVIGUBAI DIDESNEI ORGANIZACIJAI?
Skirtumas jau vien tas, kad Energetikos federacijoje turėjome elektros energijos ir šilumos sektorius, o dabar dar prisidėjo chemikai: „Achema“, „Lifosa“, „ORLEN Lietuva“; taip pat „Vilniaus baldai“, „Akmenės cementas“. Chemikai dalyvauja socialinio dialogo vystymo projekte, atsirado poreikis važiuoti į įvairius susitikimus ir man pačiam dalyvauti šiame projekte. Štai netrukus važiuosiu į konferenciją bendrovëje „Akmenės vandenys“, prieš tai – mokymai Mažeikiuose. Žodžiu, reikalų, veiklos tikrai padaugėjo.
KOKIOS PAGRINDINĖS FEDERACIJOS VEIKLOS KRYPTYS?
Socialinis dialogas, kolektyvinės sutartys. Kai kur turime narių, bet nėra kolektyvinių sutarčių, tad inicijuojame derybas. Gal tai daugiau vietinės profsąjungos reikalai, bet situacija tokia, kad kai kurios jų, turėdamos net etatinius profsąjungos darbuotojus, turi ir labai rimtų problemų. Todėl perspektyvoje norėtųsi turėti etatinius pirmininkus regionuose, kurie vadovautų gal ir kelioms profesinėms sąjungoms. Aš matau ir mes apie tai jau kalbėjome, kad tai būtų teigiamas dalykas.
O NACIONALINIU LYGIU?
Yra susitarimas su Chemijos pramonės įmonių asociacija, kad socialinio dialogo vystymo projekto perspektyvoje būtų įmanoma pasirašyti šakos kolektyvinę sutartį. Mes laukiame pokyčių ir tikimės, kad perspektyvoje kitaip vystytume socialinį dialogą šakos mastu ir energetikos srityje, nes šiuo metu tai nelabai vyksta – ir ne dėl mūsų kaltės, bet dėl kitos pusės nepasirengimo arba galbūt ir nenoro.
KUR ŠIUO METU LABIAUSIAI „SKAUDA“?
Ko gero, energetikos sektoriuje: tiek elektros, tiek šilumos srityse. Elektros energetikos sektoriuje neseniai vyko skaidymas, keitimas, dalis darbuotojų atleista, atsirado nemažai vadybininkų, dabar matome, kad trūksta specialistų, be to, vis dar sklando įvairių idėjų. Taip pat prieš keletą dienų paskelbtos ir šilumos ūkio įstatymo pataisos, – kaip jos bus priimtos ir įgyvendintos, neaišku. Žodžiu, reforma veja reformą, pertvarka veja pertvarką, reikalų, rūpesčių turime pakankamai. Kaip žinote, nėra blogesnio palinkėjimo, kaip linkėjimas „kad tu gyventum pertvarkų metais“.
KIEK DARBUOTOJŲ ŠIUO METU DIRBA FEDERACIJOJE?
Nors ir susijungėme, bet kad būûtume labai turtingi, tai taip nėra. Gana sunkiai priėmėme sprendimą, kad nario mokestis federacijai būtų ne procentais, o fiksuotas nuo nario. Diskutuojame jau ne pirmą mėnesį. Susijungimo momentu buvo priimtas sprendimas mokėti 5 litus už narį kas mėnesį. Dauguma tiek ir moka, tačiau kai kurios organizacijos nesutinka. Vienos argumentuoja, kad turi savo etatinių darbuotojų, todėl negali tiek mokėti. Tai galima pateisinti, – pvz., Naftininkų profsąjunga turi tris etatinius darbuotojus, kiek daugiau turi Atominės elektrinės profesinė sąjunga, – jiems tikrai reikia mažiau paslaugų. O kiti, kuriems tų paslaugų tikrai reikia, – arba nelabai nori mokėti, arba nelabai suvokia būtinybę. Štai neseniai kalbėjau su vienos profsąjungos pirmininku, kuris sako, kad jų nariai nesupranta, kam iš viso mokėti “tam Vilniui”: pasilikime sau pinigus ir patys sau gerai gyvenkime. Nesuvokia mūsų žmonės, kad tik profsąjungų dėka turime tokį Darbo kodeksą, kokį turime. Jeigu ne konfederacija, kuri priėmė griežtą poziciją, būtų priimti tie drastiški kodekso pakeitimai. Mes – kaip sarginiai šunys, na, bet eilinis žmogus, deja, mato tik savo kišenę. Galvoju, kad socialinio dialogo vystymo projektas gal bent daliai duos kažkiek daugiau suvokimo ir informacijos. Aš dažnai sakau: jūs didžiuokitės ir visiems sakykite, kad mano ir mano kolegų profsąjungininkų dėka yra priimtas geras Darbo kodeksas, o tu juo naudojiesi ir iš dalies – parazituoji.
Grįžtu prie jūsų klausimo: taigi dirbame: aš – kaip pirmininkas, pavaduotoja – Dalia Jakutavičė, kuri pasiėmė atostogas ir, ko gero, ilgesnes, kad tik jos būtų vaisingos ir laimingos (Dalia išėjo nėštumo ir gimdymo atostogų – red.). Taip pat Jūratė Jasiūnienė (buhalterė-administratorė – red.) ir kaip tik šiandien (kalbamės spalio 1 d.) sudarėme sutartį ne visai darbo dienai su teisininke Jolanta Cinaitiene. Kol kas tiek mūsų tėra.
KO JUMS ŠIUO METU LABIAUSIAI TRŪKSTA? KO REIKTŲ, KAD DARBAS TIKRAI EITŲSI KAIP IŠ PYPKĖS?
(Juokiasi). Daug dalykų turbūt reikėtų, bet man būtų geriausia, kad mūsų nariai suprastų, jog kiekvienas yra svarbus ir kiekvieno jo indėlis litu, dviem ar penkiais yra labai svarbus. Ir ne dėl to, kad man ar buhalterei sumokėtų atlyginimą, bet jis tuo prisideda prie pasiekto lygio išlaikymo, Darbo kodekso ir kitų dalykų. Ir dar labai norėtųsi, kad žmonės jaustų savo vertę, savęs nenuvertintų, nevaikščiotų sulinkę, nuleidę galvas ir negalvotų – ai, vis tiek nieko nepadarysi. Jeigu už manęs atsistotų tie penki tūkstančiai ištiestais pečiais ir pakeltomis galvomis, tai man būtų didžiausia laimė. Mūsų logotipas kaip tik ir simbolizuoja žmogų iškeltomis rankomis, na, o raudona spalva – tai energetikų, mėlyna – daugiau chemikų, pilka – visų kitų.
