M.Kalanta: nėra geresnio laiko tikram socialiniam dialogui nei dabar – laimėtų ir darbdaviai

„Socialinis dialogas ir toliau išlieka neišnaudotas resursas. Vis tik jį kurti šiuo metu susiformavo itin palankios aplinkybės“, – įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, VšĮ „Versli Lietuva“ analitikas Marius Kalanta. 

Socialinio dialogą reikia kurti „nuo nulio“

Anot M. Kalantos, svarbiausias rodiklis yra kolektyvinių derybų padengimo lygis – tai, kokia dalis darbuotojų yra padengta kolektyvinėmis sutartimis. Kaip rodo statistika, Lietuvoje kolektyvinių derybų padengimas vis dar tebėra vienas žemiausių Europos Sąjungoje (ES) ir tesiekia apie vos 10 proc.

Tuo metu daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių Vakarų Europos šalių, pavyzdžiui Vokietijoje ir Švedijoje, šis lygis ir toliau išlieka aukštas, 60 proc. ir daugiau, o Austrijoje, kuri diagramoje nepavaizduota, siekia virš 90 proc.

Analitiko nuomone, Lietuvoje socialinį dialogą reikia kurti „nuo nulio“, nes realaus dialogo niekada ir nebuvo, nors jį kurti Lietuvoje ir nėra nauja idėja, o politinės ir finansinės priemonės socialiniam dialogui stiprinti taikomos jau nuo pasiruošimo stoti į ES. Pasiryžimas kurti socialinį dialogą sklando visų vyriausybių programose, partijų rinkiminiuose pažaduose ir ateities raidos strategijose, pavyzdžiui, „Lietuva 2030“, netgi realizuojamas periodiškais nacionaliniais susitarimais. Deja, jos nėra pakankamai vaisingos ir nesame toli pasistūmėję nuo to lygio, kuriame buvome prieš 15 metų.

Kokios priežastys lemia socialinio dialogo nesėkmes Lietuvoje?

Įprastai kalbama apie dvi priežasčių grupes.

Pirma, nacionaliniame lygmenyje makroekonominio stabilumo ekonominė politika visą laiką turėjo didesnį prioritetą už įtraukią socialinę politiką. Taip pat ir ES lygyje nuo pat plėtros į rytus ekonominė konvergencija* buvo svarbesnė už socialinę. Nors naujosios narės stodamos įgyvendino “kietąsias” ES socialines direktyvas, pavyzdžiui, darbuotojų konsultavimo ir informavimo ar darbo laiko, tačiau daugelis jų liko tik formaliu reguliavimu, nuo kurio kasdienės praktikos gerokai nutolsta.

Antra, naudojant “išėjimo” ir “balso” metaforas, atsivėrusios sienos sudarė geresnes sąlygas “išeiti” per emigraciją, o tai savo ruožtu pablogino sąlygas formuotis “balso” praktikoms per darbuotojų mobilizaciją ir savo interesų kolektyvinį atstovavimą. Tai iš dalies paaiškina, kodėl profesinių sąjungų narystė taip ir nedidėjo.

Tačiau yra ir kita priežastis, kuri, M. Kalantos nuomone, nepakankamai pripažįstama. Socialinis dialogas yra kolektyvinėmis derybomis paremtas darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykių reguliavimas. Jo sėkmei svarbi sąlyga yra abiejų šalių motyvacija derėtis. Socialinis dialogas negali vystytis ar vykti, jei viena pusė to nenori, nėra motyvuota. Anot jo, Lietuvoje darbdaviai ilgą laiką turėjo mažesnę motyvaciją įsitraukti į socialinį dialogą, ypač aukštesniu nei įmonės lygiu. Jiems tiesiog iš kolektyvinių derybų nieko nereikėjo.

Be savanoriškos darbdavių motyvacijos socialinio dialogo plėtra sunkiai įmanoma

Visų pirma, darbdaviai niekada neturėjo to, ką galima pavadinti priverstine motyvacija, kylančia iš stiprių profesinių sąjungų ar valstybės. Tokia motyvacija sukūrė stiprų socialinį dialogą Vakaruose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lietuvoje, kaip ir kitose Rytų Europos šalyse, verslo įtaka formuojant bei keičiant darbo santykių ir socialinės apsaugos institucijas – sąlyginai didelė, o valstybės gebėjimas savo nustatytas taisykles įtvirtinti – ribotas. Geras to pavyzdys – ankstesnis griežtas darbo santykių reguliavimas, kuris realybėje anaiptol nebuvo griežtas, nes per silpnai įtvirtintas. Be to, tiesioginių užsienio investicijų poreikis kuria nuolatinį spaudimą didinti verslo autonomiją nuo valstybės reguliavimo.

Antra, darbdaviai ilgą laiką neturėjo ir savanoriškos motyvacijos. Tai, ką socialinis dialogas duoda darbuotojams, mes lyg ir suprantame. Stiprindami socialinį dialogą būtent naudą darbuotojams ir akcentuojame. Mąstydami apie socialinį dialogą dažniausiai turime omenyje jį kaip socialinės politikos priemonę. Tačiau kodėl socialinis dialogas reikalingas darbdaviams, mažiau aišku. O čia, sociologo požiūriu, ir yra esminis dalykas.

Akivaizdu, kad Lietuvos kontekste, jei norime kalbėti apie socialinio dialogo plėtros galimybes, be didesnės savanoriškos darbdavių motyvacijos neapsieisime, o atsakymas į klausimą “kokia socialinio dialogo nauda darbdaviams?” yra vienas svarbiausių.

Stiprus socialinis dialogas augina įmonių konkurencingumą rinkoje

Anot M. Kalantos, aktyviau įsitraukti į socialinį dialogą darbdavius paskatinti gali konkurencingumas, išreikštas vieneto darbo kaštais.Šį rodiklį sudaro santykis tarp darbo užmokesčio darbuotojui ir jo darbo našumo. Jis parodo,kainos konkurencingumo kaitą ekonomikoje ir yra ypač aktualus eksporto konkurencingumo dinamikai sekti. Konkurencingumas stiprėja, jei vieneto darbo kaštai krenta, ir atvirkščiai – silpnėja vieneto darbo kaštams augant. Čia stebimi dideli svyravimai: daugelio šalių – į konkurencingumo silpnėjimo pusę, taip pat ir Lietuvoje. Po krizės Lietuva pasiekė didelių konkurencingumo laimėjimų, deja, duomenys rodo, kad jie jau prarasti.

Kas lemia pažangių Europos valstybių kainų konkurencingumo stabilumą ar net gerėjimą? Daugelyje šių šalių, o būtent Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Švedijoje, Danijoje, Olandijoje, tai – socialinis dialogas, konkrečiau, kolektyvinės derybos. Šiose šalyse kolektyvinės derybos apima daugumą darbuotojų ir įmonių. Aukštesnis nei įmonės lygmuo – šakos, sektoriaus ir tarpsektorinis – šiose šalyse dominuoja. Ir, kas ne mažiau svarbu, pagrindinis kolektyvinių derybų objektas yra darbo užmokestis ir darbo užmokesčio augimo susiejimas su darbo našumo augimu. Tad šių valstybių vieneto darbo kaštų dinamika iš esmės yra kolektyvinių derybų rezultatų ir jų įgyvendinimo dinamika.

Socialinis dialogas – ekonominio stabilumo ir balanso veiksnys

Svarbus dar vienas valstybių, kurios kolektyvines derybas pasitelkia konkurencingumo stiprinimui ar išsaugojimui, bruožas. Visos jos yra eksportuojančios ekonomikos. Jose eksportas sudaro 40 ir daugiau procentų nuo BVP. Socioekonominiuose tyrimuose daug įrodymų, pagrindžiančių, kad kolektyvinės derybos yra svarbi šių valstybių eksporto konkurencingumo sąlyga. Valstybės, kuriose kolektyvinės derybos neišvystytos, retai turi intensyvų eksportą. Pastaraisiais pavyzdžiais yra tiek anglosaksiškos valstybės, tiek Pietų Europa.

Šalia kainos konkurencingumo stiprinimo, socialinis dialogas eksportuojančiose Vakarų Europos ekonomikose taip pat prisideda prie aukštesnės pridėtinės vertės gamybos įgalinimo. Šiame kontekste tyrimuose ypač akcentuojama teigiama socialinio dialogo įtaka didinant kvalifikuotos darbo jėgos paklausą apdirbamosios pramonės sektoriuje, kuri paprastai ir yra pažangiausias eksportuojantis sektorius, taip pat stiprinant bendradarbiavimą darbo vietose bei mažinant darbuotojų kaitą, kas sudaro geresnes sąlygas darbdaviams investuoti į kvalifikacijos kėlimą.

Taigi, pasak sociologo, remiantis tuo, kas pasakyta anksčiau, manytina, jog jei socialinis dialogas Lietuvoje ir įmanomas, tai ne kaip išimtinai socialinės gerovės ir socialinės konvergencijos instrumentas, bet labiau kaip ekonominio konkurencingumo ir kartu ekonominės konvergencijos instrumentas. Vakarų Europos pavyzdžiai demonstruoja, kad tokia kryptis galima. Klausimas, ar ji reikalinga verslui? Į šį klausimą atsako diagrama. Joje pademonstruota realaus darbo našumo darbuotojui ir realaus darbo užmokesčio darbuotojui dinamika nuo 2004 m.

Kol darbo našumas augo sparčiau už darbo užmokestį – tokia situacija Lietuvoje susiklostė 2010-14 metais (apdirbamojoje pramonėje tęsėsi iki 2015 metų), – tol verslas, akivaizdu, poreikio ir motyvacijos konkurencingumą dar papildomai stiprinti neturėjo. Jis ir taip sparčiai augo. Tačiau šiuo metu situacija klostosi priešinga kryptimi: darbo našumas auga, nors ir truputį, lėčiau už darbo užmokestį, po krizės įgytas konkurencinis pranašumas, išreikštas vieneto darbo kaštais, sparčiai nyksta.

Tą lemia bent dvi grupės veiksnių. Pirma, ekonomikos pakilimo fazėje atsiradęs darbuotojų trūkumas, spaudžiantis didinti darbo užmokestį. Antra, netgi ikikrizinio lygio dar nepasiekusios investicijos į našumą. Neabejotinai šioje situacijoje verslo motyvacija ieškoti naujų konkurencingumo ir našumo šaltinių išaugo.

Stebimas darbdavių ir darbuotojų derybinių galių balansas

Dabartinė situacija palanki socialiniam dialogui stiprinti dar vienu aspektu: pirmą kartą nuo įstojimo į ES Lietuvoje darbo našumo konvergencija beveik susilygino su darbo užmokesčio konvergencija. 2018 metais Lietuvoje realus vidutinis darbo užmokestis sudarė 36,5 proc. nuo ES15 valstybių darbo užmokesčio, o realus darbo našumas – 38,6 proc. ES15 darbo našumo (Ameco duomenys). Vadinasi, Lietuvoje pasiektas formalų ES branduolio valstybių lygį beveik atitinkantis darbdavių ir darbuotojų derybinių galių balansas. Šis balansas atrodo optimalus ir palankus atskaitos taškas šių dviejų šalių konsensusu ar kompromisu grįstiems struktūriniams pokyčiams ekonomikoje.

„Socialinis dialogas kaip konkurencingumo instrumentas tikrai gali turėti perspektyvą Lietuvoje. Mano nuomone, jis netgi labai suderinamas su dabartiniu eksporto prioritetu, būtinybe koordinuoti darbo užmokesčio ir darbo našumo augimo tempus bei su naujų našumo šaltinių paieška. O taip pat, žinoma, su socialinėmis vertėmis darbuotojams. Iki šiol darbdaviams iš darbuotojų nieko nereikėjo, tad sąlygų deryboms nebuvo. Dabar situacija kur kas lygiavertiškesnė“, – apibendrina M. Kalanta.

*Konvergencija (lot. convergens – suartėjantis, supanašėjantis). Pavyzdžiui, skirtingų visuomenės sistemų, įvairių šalių ekonominės ir socialinės politikos, kultūrų, ekonominės veiklos rūšių, įvairių technologijų (pavyzdžiui, informacinių ir telekomunikacijų), paslaugų, rinkos segmentų kainų konvergencija [Visuotinė lietuvių enciklopedija]. Šalių ekonominės konvergencijos problema yra ypatingai aktuali toms šalims, kurios šiuo metu dar pastebimai atsilieka pagal ekonominį efektyvumą ir gyvenimo lygį.

Parengta pagal Mariaus Kalantos pranešimo „Socialinis dialogas ir kolektyvinės sutartys: kas laimi?“ informaciją. Nuoširdžiai dėkojame jam už pasidalijimą!