Jeigu skandinavai prieš mus, tai kas su mumis?

Daug metų manėme, kad skandinavai anksčiau ar vėliau „ims vairą į savo rankas“ ir jų dėka Europa priartės prie gerovės valstybės. Tačiau lapkričio 17 d. Geteborge, aukščiausiojo lygio socialinių reikalų susitikime, Švedijos ministras pirmininkas Stefan Löfven pakartojo gerai žinomą daugelio Skandinavijos politinių lyderių poziciją, kad esą jie priešinsis bet kokio pobūdžio minimalaus darbo užmokesčio nustatymui Europos Sąjungos (ES) teisės aktuose. Tokie pareiškimai ne tik liūdina, bet ir didina įtampą tarp dirbančių europiečių.

Europa galėtų susitarti dėl moralinių principų ir sukurti lanksčias darbo apmokėjimo priemones

Rodos, aiškiau ir būti negali, jog, konkretaus minimalaus darbo užmokesčio dydžio apibrėžimas, pavyzdžiui, eurais, yra pakankamai adekvatus būdas problemai išspręsti. Pavyzdžiui, net ir labiau integruotose Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nustatytas minimalus darbo užmokestis, kaip mažiausias bendras vardiklis, apibrėžiantis skurdo ribą. Vienose valstijose jis mažesnis, kitose – didesnis, priklausomai nuo to regiono ekonominio išsivystymo ir pažangos (paprastai urbanizuotose teritorijose minimalus atlyginimas yra didesnis).

Remiantis ta pačia logika, Europos socialinių teisių ramstis aiškiai nurodo, kad jis „nebus kliūtimi valstybėms narėms ar jų socialiniams partneriams nustatant ambicingesnius socialinius standartus”.

Tai, kad sektorinių kolektyvinių susitarimų sistema yra pagrindinis Šiaurės šalių atlyginimų politikos ramstis – pagrįstas argumentas. Kita vertus, mes galėtume susitarti ir dėl moralinių principų bei sukurti pakankamai lanksčias priemones, kurias nustatytų gerai parengti Europos teisės aktai.

Pavyzdžiui, galime suderėti, jog visi, dirbantys pilną darbo dieną, gautų nustatytą, ne mažesnį nei tam tikrą sutartą darbo užmokesčio dydį, kad galėtų užtikrinti sau tinkamą pragyvenimo lygį ir įsigyti būtinųjų prekių bei paslaugų.

Jei pavyktų susitarti dėl šio principo, galėtume žengti ir tolesnį žingsnį – priimti atitinkamus ES teisės aktus dėl Europos orientacinio biudžeto skaičiavimo metodo. Be fiziniams poreikiams būtinų išlaidų, tai turėtų apimti ir socialinę apsaugą bei platesnes galimybes, skirtas užtikrinti visapusišką žmogaus gerovę ir vystymąsi, pvz., kultūros priemones.

Pažymėtina, jog 2015 m. Europos Komisija rėmė bandomąjį projektą, kurį vykdė Antverpeno (Belgija) universitetas, siekiant ištirti minėto principo pirmuosius teorinės ir metodinės bazės žingsnius. Kai turėsime bendrą metodiką, tuomet galėsime užtikrinti įrankius, leidžiančius įsitikinti, ar, nepaisant atskirų valstybių nacionalinių atlyginimų nustatymo politikos skirtumų, niekas negauna pajamų, žemesnių, nei jo (jos) pagrindiniai poreikiai.

Pragyvenimo lygį lemia regioninis aspektas ir urbanizacija

Kaip rodo Jungtinės Karalystės (JK) pavyzdys, urbanizacija ir regioninis aspektas yra lemiantis veiksnys nustatant pragyvenimo lygį. Štai JK nustatytas nacionalinis minimalus darbo užmokestis yra 7,50 svarų sterlingų per valandą, kuris yra kiek mažesnis už realų valandos pragyvenimo užmokestį (8,75£ /val.), apskaičiuotą remiantis realiomis namų ūkių išlaidomis.

Tačiau sostinėje Londone darbuotojas tam, kad galėtų patenkinti pagrindinius savo poreikius, turėtų gauti bent 10,20£ /val. Statistika atskleidžia, kad nacionalinės minimalaus darbo užmokesčio nustatymo tvarkos dažnai neatitinka faktinių pragyvenimo išlaidų padidėjimo – žmonės vis dar dirba 8-12 valandų (ir ilgiau) bei gauna labai mažus atlyginimus, o skurdo rizkoje atsiduria vis daugiau dirbančiųjų.

Žinome, kad Šiaurės šalys tiki gerosios patirties dalijimosi nauda ir imasi kiekvienos galimybės dalintis savo pasiekimais nustatant darbo sąlygas ir socialinės apsaugos principus. Nėra abejonių, kad tokia gerosios praktikos sklaida yra naudinga, tačiau ji mažai efektyvi konservatyviosiose Europos šalyse.

„Valstybės narės neturėtų konkuruoti tarpusavyje neskaidriais būdais, bet turi skatinti viena kitą siekti teisingai apmokamų darbo vietų ir sąžiningo augimo” – tai tikslūs Švedijos ministro pirmininko žodžiai, pasakyti Geteborge, aukščiausiojo lygio socialinių reikalų susitikime.  Tačiau, jeigu nebus įgyvendinta bendra minimalaus darbo užmokesčio nustatymo Europos sąjungoje politika, šie Stefan Löfven žodžiai taip ir liks tik pažadais, kaip ir lapkričio 17 d. tame pačiame Geteborgo susitikime patvirtintos deklaracijos dėl Europos socialinio ramsčio nuostatos.

Taigi, skandinavai galėtų būti pirmieji, siekdami suderinti „žaidimo“ sąlygas Europos šalyse taip, kad įmonės siūlytų ne mažus atlyginimus už lanksčias darbo sąlygas, bet skatintų įgūdžius, kūrybiškumą ir aukštos pridėtinės vertės profesijas pasaulinėje rinkoje.

Pagal  socialeurope.eu parengė Jūratė Jasiūnienė