Federacijos tarybos posėdyje atkreiptas dėmesys į sudėtingą situaciją šilumos sektoriuje

Dalintis:

Lapkričio 18 dieną, nuotoliniu būdu, įvyko Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) tarybos posėdis.

Jame dalyvavo ir svečiai: Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Valdas Lukoševičius bei Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas Martynas Šiurkus.

Trečdalio lietuvių netenkina paslaugos kokybė: pagrindinės priežastys

V. Lukoševičius posėdžio dalyviams pristatė situaciją šilumos sektoriuje bei su posėdžio dalyviais diskutavo apie šio sektoriaus darbuotojų garantijų gerinimo perspektyvas.

Jis pažymėjo, kad statistika atskleidžia, jog Lietuvoje šilumos tiekimo paslaugomis nepatenkinti iki 30 proc. vartotojų, o net 27 % Lietuvos gyventojų atsakė, kad negali būsto palaikyti pakankamai šilto (taip vadinamas energetinis skurdas).

Šildymas daugiabučiuose yra nevienodas ir nekokybiškas, šilumos punktų modernizavimas sustojęs, ir jie keičiami tik renovacijos metu, renovacija vyksta lėtai ir ne visada ten, kur ji būtina, o pereinamuoju laikotarpiu daugelis būtų peršildomi. Didelį nerimą kelia pastatų prižiūrėtojų nekompetencija.

LŠTA prezidentas taip pat įvardino pagrindines sektoriaus užimtumo problemas:  

  • šiuo metu skaičiuojama, kad šilumos ūkyje dirba apie 3840 darbuotojų, įmonėse trūksta 15-20 inžinierių šilumininkų;
  • daugelyje šilumos tiekimo bendrovių susiduria su jaunų darbuotojų pritraukimo ir kolektyvų senėjimo problema, pavyzdžiui, AB „Kauno energija“ dirba apie inžinierių amžiaus vidurkis 50 metų;
  • šilumos tiekimo sektorius priklauso savivaldybėms, o reguliuojamas valstybinio reguliatoriaus Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT). Pastaroji šiuo atveju ir yra ta institucija, nuo  kurios sprendimų priklauso įmonių sąnaudų dedamoji, tenkanti darbuotojams. Probema ta, kad VERT, siekdama kuo žemesnių šilumos kainų vartotojams, riboja galimybes darbuotojams gauti orius atlyginimus ar siekti karjeros, ir taip susidaro ydingas uždaras ratas, kuris neatneša naudos nei vartotojams, nei pačioms įmonėms.
  • Šios priežastys pritraukia ir per mažai studentų į šilumos tiekimo specialybes: Kauno technologijų universitete paskutinius 2 metus nepakanka stojančiųjų, Vilniaus Gedimino technikos universitete Pastatų energetikos katedrą baigia apie 20 bakalaurų ir 10 magistrų, o  Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje paskutinius 2 metus nėra stojančiųjų, ir ta programa uždaroma.

Būtinas kompleksiškas ir inovatyvus požiūris

Anot V. Lukoševičiaus, siekiant specialistų patrauklumo būtina didinti atlyginimų lygį valstybės reguliuojamame sektoriuje. Tai svarbi paslauga, nulemianti Lietuvos piliečių savijautą ir gyvenimo kokybę. Energetika tampa vis labiau kompleksinė ir integrali, į rinką ateinančios inovacijos reikalauja naujų metodų ir specialistų rengime, todėl inžinierių-energetikų pasiruošimas turi būti labiau universalus.

„Akivaizdu, jog politikų požiūris, kad “gyventojai pasirinks”, ar “gyventojai nuspręs”, nepasiteisino. Susidariusi situacija šilumos ūkyje leidžia daryti prielaidą, kad mūsų šalies šilumos ūkiui reikalinga vieninga sistema, todėl būtina, kad šilumos tiekimo sektorius liktų valstybės rankose. Universitetuose reikėtų sudaryti daugiau galimybių persikvalifikuoti absolventams, kurie tik pradėję karjerą „atranda“ energetinio profilio specialybę. Taip pat tikslinga skatinti apjungtų specialybių magistrų rengimą, pavyzdžiui, energetika + ekonomika, teisė, vadyba, rinkodara, administravimas, informacinės technologijos, ar panašiai“, – apibendrino LŠTA vadovas.

Išeitis – kolektyvinis susitarimas

V. Lukoševičiui antrino ir LPPSF pirmininkė Dalia Jakutavičė. Ji pabrėžė, kad esanti situacija šilumos ūkyje kelia nerimą, ar ateityje turėsime pakankamai darbuotojų, užtikrinančių sklandų viešosios paslaugos tiekimą vartotojams, kuri turi tuo pat metu būti kokybiška ir įperkama.

Dėl to negalime leisti, kad ši paslauga pereitų į privačias rankas: būtina užtikrinti, kad šios įmonės liktų valstybės rankose, tačiau tai galima padaryti tik siekiant, kad didėtų įmonių patrauklumas esamiems ir būsimiems darbuotojams.

Kaip vieną iš įrankių tiek profesinės sąjungos, tiek darbdavių asociacija, mato šakinę kolektyvinę sutartį, kurioje, visų pirma, būtų susitariama dėl tarifinio darbo užmokesčio visose Lietuvos šilumos tiekimo įmonėse – jis kasmet pagal tam tikrus kriterijus būtų peržiūrimas ir indeksuojamas.

Taip pat sutartyje galima būtų susitarti ir dėl kitų svarbių papildomų garantijų, kaip papildomos atostogų dienos, viršvalandžių apmokėjimas, kt.

Tarybos posėdžio dalyviai pritarė, jog toks susitarimas galėtų padėti išspręsti esamą šilumos ūkio užimtumo situaciją.  

Siekiama aiškesnės darbo vietos politikos užkardant mobingo veiksmus

Socialinės apsaugos ir darbo ministrės patarėjas Martynas Šiurkus kalbėjo apie mobingo reiškinį bei prevencijos galimybes ir numatomus teisės aktų pokyčius šioje srityje.

Pasak pranešėjo, psichologinio smurto darbe ar mobingo sąvokos kol kas nėra apibrėžtos nei Lietuvos Respublikos darbo kodekse, nei įstatymuose, nei visuotinai taikomuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Nesant šių sąvokų apibrėžimų, atsakingų asmenų atžvilgiu yra sudėtinga taikyti atsakomybę – iš esmės ji galima tik dėl mobingo pasekmių: neteisėto atleidimo, nepagrįsto nušalinimo nuo darbo, darbo sąlygų pakeitimo ir kt. Taip pat psichologinį spaudimą darbe yra sunku įrodyti, ypač jeigu nėra renkami įrodymai.

M. Šiurkus informavo, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva buvo sudaryta darbo grupė, kuri parengė siūlymus, kaip būtų galima užkirsti kelią mobingo apraiškoms darbo vietose. Siūloma papildyti Darbo kodeksą nuostatomis, apibrėžiančiomis smurtą ir priekabiavimą darbe, numatyti priemones, kurių turėtų imtis darbdaviai smurto ir priekabiavimo darbe prevencijai. Kaip vieną iš atleidimo pagrindų dėl darbuotojo kaltės siūloma numatyti  smurtą ir priekabiavimą.

Taip pat siūloma, kad Valstybinė darbo inspekcija (VDI), bendradarbiaudama su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija ir kitomis suinteresuotomis institucijomis, turėtų parengti gaires, kuriose, siekiant įgyvendinti Darbo kodekso reikalavimus, būtų apibrėžta: smurto – priekabiavimo formos, įskaitant mobingo apibrėžimą ir kriterijus; prevencijos priemonių turinys ir taikymo galimybės atskirose ekonominės veiklos rūšių įmonėse; tipinė – pavyzdinė darbo vietos politika dėl smurto ir priekabiavimo, kurios turėtų laikytis darbdavys; asmens, į kurį darbuotojai gali kreiptis, paskyrimas; darbuotojų mokymai; atvejų registravimas ir tyrimas; smurtą patyrusių asmenų ar pranešusių apie smurtą asmenų apsauga ir garantijos ir kt.

Didžiausias įmonės turtas – darbuotojai

Ministrės patarėjas atkreipė dėmesį, kad planuojama, jog jau nuo kitų metų Valstybinė darbo inspekcija pradės spręsti mobingo atvejus.

Jis pažymėjo, kad labai didelį vaidmenį mobingo prevencijai įmonėse atlieka profesinės sąjungos. Tačiau darbdavys iš savo pusės taip pat turėtų suprasti, kad svarbiausias turtas įmonės veikloje yra ne nauja įranga, gražūs baldai ar kompiuteriai, bet darbuotojai, todėl būtina visapusiškai stengtis, kad kolektyvuose neliktų tokio reiškinio, kaip mobingas.

Tarybos nariai dalinosi įžvalgomis, kad psichologinio spaudimo galima išvengti, kai įmonėje yra teisingi atlyginimai, vienodos karjeros galimybės, nelieka vietos dvigubiems standartams ir sudaroma aiški darbo tvarka. Visgi dalis posėdžio dalyvių pažymėjo, kad ne visi darbuotojai išdrįsta prabilti apie jiems daromą mobingą, nes bijo dar didesnio spaudimo bei prarasti darbą.  

Taip pat posėdyje buvo aptarta pastarųjų mėnesių Federacijos veikla, aktualijos, situacija įmonėse, biudžetas, kiti klausimai.