Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacija
Toliau vykdydami socialinio dialogo plėtrai chemijos pramonės šakoje skirtą projektą apibendrinome kolektyvinės sutarties pasirašymo galimybes, jos turinį, galiojimo ribas.
Lietuvos darbo kodekse kolektyviniai susitarimai pramonės šakose yra numatyti. Tačiau Lietuvoje jų registruota labai mažai, ypač tokių, kuriuose sutarties šalys atstovauja nevalstybiniam sektoriui. Galime išskirti globalias ir vietines šio reiškinio priežastis.
Kolektyvinės derybos pramonės šakose pirmiausia minimos Skandinavijos šalyse, Vokietijoje. Šiose šalyse kolektyvinių derybų praktika susiformavo per daugelį dešimtmečių. Visgi nagrinėjant Vokietijos atvejį pažymima, kad dėl esminių ekonominės ir politinės aplinkos pasikeitimų sistema patiria vis didesnį spaudimą. Čia minimos ir pagrindinės priežastys.
Didėjanti internacionalizacija lemia didesnį kapitalo mobilumą ir sumenkina „nacionalinių kartelių“ reikšmę.
Dėl tarptautinės konkurencijos yra naujai organizuojama gamyba ir teigiama, kad susitarimai tampa per brangūs, jais per daug reguliuojama.
Didėjantis nedarbas silpnina profesinių sąjungų pozicijas. Patys darbuotojai sutinka su mažiau palankiomis sąlygomis.
Naujos darbo organizavimo formos nesiderina su tradiciniu kolektyviniuose susitarimuose naudotu darbų suskirstymu.
Didėjant „neoliberalių“ ideologijų įtakai kolektyvinių derybų šalys nustumiamos į gynybines pozicijas ir politiškai jos nebėra patrauklios. Tai galima pasakyti netik apie darbuotojams, bet ir darbdaviams atstovaujančias organizacijas.
Vienas iš skirtumų, lyginant su būkle Lietuvoje, yra įmonių ir darbuotojų skaičius atstovaujančiose organizacijose, besiskiriantis dešimtis ir daugiau kartų. Todėl jei ES senbuvėse galime kalbėti apie vidurkinius dydžius kolektyvinėse sutartyse ir kai kurias išimtis, Lietuvoje tokios išimtys tampa sistemos dalimi ir derybose pereinama į įmonės lygmenį.
Yra ir kitų priežasčių, lemiančių susitarimą chemijos pramonės šakoje Lietuvoje.
Socialinių partnerių netik nariai nesutampa, bet ir atstovaujami sektoriai. Chemijos pramonė yra tik vienas sektorių, kuriems atstovauja Pramonės profesinių sąjungų federacija. Todėl Darbo kodekso 52 str. nuostata „buvo sutartį pasirašiusių darbdavių asociacijų nariai“ dėl jos taikymo visiems darbdavių organizacijos nariams gali būti nepritarimo susitarimui priežastis. Ši nuostata yra taikoma tik darbdavių organizacijoms, bet ne profesinių sąjungų.
Chemijos pramonės sektoriui Lietuvoje priskiriama apie 100 įmonių. Nors vadinamos vienu žodžiu, įmonės gali labai skirtis savo veikla. Tai prekybinės, gamybinės (trąšų, plastmasių, naftos perdirbimo), biotechnologinės įmonės. Gali būti ir atvirkščiai. Yra įmonių, kurios formaliai nepriskiriamos chemijos sektoriui, tačiau jų veikloje cheminės medžiagos yra labai svarbios (stiklo, keramikos, cemento, biodegalų, transporto ir logistikos), ir asociacija su kai kuriomis glaudžiai bendradarbiauja. Tačiau jos nėra partneriai šakos kolektyvinės sutartie požiūriu.
Projektą vykdant buvo pasirašyti kolektyviniai susitarimai įmonėse. Tačiau imperatyvus tokių nuostatų taikymas įmonėse, kuriose nėra profesinių sąjungų, gali būti netinkamas.
Įvairūs chemijos pramonės padėties vidinėje arba tarptautinėje rinkoje cikliškumo skirtumai taip pat gali apsunkinti derybas šakos lygmeniu.
Apibendrindami minėtas aplinkybes matome, kad pasiekti susitarimą šakos lygmeniu nėra paprasta. Todėl rengiamo kolektyvinio susitarimo nuostatos pasirašiusioms šalims nėra imperatyvios. Jos skirtos palankiai bendradarbiavimo terpei sukurti.
Naujo susitarimo atsiradimui yra teigiamų prielaidų. Daugiau kaip prieš dešimt metų panašaus turinio susitarimas jau buvo pasirašytas ir net papildytas. Vis svarbiau tampa aktyviai reikšti socialinių partnerių nuomonę nacionalinės ir ypač ES teisės projektų klausimais, kurie turi įtakos konkurencingumui globalizacijos sąlygomis, aptariant vienašalius įsipareigojimus.
Svarbu toliau bendradarbiauti rengiant ir įgyvendinant projektus, o galiausiai organizuotai kalbėti rūpimais klausimais. Šis tikslas, matyt, ir yra svarbiausia pasekmė, nors ir nėra įskaitinis projekto rodiklis.
Giedrius Mažūnaitis
