Šimtmetis Lietuvos profesinių sąjungų istorijoje: istorija tęsiasi

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga apžvelgiame, kas įvyko per šį laikotarpį. Šimtas metų bendrame istorijos kontekste nėra daug, tačiau profesinių sąjungų judėjimui – tai netrumpas, ir dažnai nelengvas kelias, kuriame būta ir skaudžių praradimų.

Kviečiame trumpai susipažinti su svarbseniais įvykiais iš mūsų šalies profesinių sąjungų gyvenimo, kurie įvyko per šimtmetį.

Dešimtmetis aktyvios veiklos

Taigi svarbesniu įvykiu po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais buvo inspektorato darbo reikalams įkūrimas. Taip pat buvo įvesta 8 val. darbo diena pramonėje (kitur, pvz.aptarnavime – 10 val.), įsteigta darbo birža, veikė ligonių kasos ir jų įstatymas, griežti samdos sutarties įstatymai. Jau tada valstybė bandė prisiimti nemažai profesinių sąjungų funkcijų. Už darbo įstatymų pažeidimus grėsė nemažos baudos.

1920 m. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų kongresas, kuris atstovavo 40000 organizuotų narių (tuo metu Latvijoje buvo 30000, o Lenkijoje – 403000 narių).

1926 m. liepos 3 d. Lietuvos profesinių sąjungų Centro Biuras vienijo 18 šakinių organizacijų, tarp jų ir tokias neaįprastas, kaip Rūbų,skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinė sąjunga ar Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga, Nešikų ir juodadarbių profesinė sąjunga.

Profesinės sąjungos leido laikraščius ”Profesinės Žinios” ir ”Darbininkų Žodis”, profesinių sąjungų poziciją atstovavo “Lietuvos Žinios”.

Profesinių sąjungų veiklos suvaržymas tarpukariu

Po 1926 m. gruodžio perversmo į valdžią atėjus tautininkams, profsąjungų veiklą imta visaip varžyti. Valdant tautininkams, darbininkų priespauda Lietuvoje įgavo didelį mastą.

1936 gegužės 15 d. Kaune krikščioniškos darbininkų sąjungos narys 25 m.amžiaus darbininkas Antanas Kranauskas, neiškentęs kasdienės darbdavio savivalės ir nepakenčiamų darbo sąlygų, nušovė lentpjūvės, kurioje dirbo, savininką žydą Ruviną Kamberį ir nusišovė pats. Jo laidotuvės peraugo į didžiausias tarpukario Lietuvoje masines manifestacijas dėl darbininkų teisių, bei visuotinį streiką Kaune 1936 m. gegužes 18-19d.

Tačiau nepaisant visuomenės pasipriešinimo darbuotojų teisių suvaržymui, 1936 m. profsąjungų veikla buvo visiškai uždrausta, o jų funkcijos perduotos Darbo ir amatų rūmams. Veikė tik katalikiška Darbo federacija, kuriai ir perėjo profsąjungų Centro biuro turtas.

1940 m. laisvosios Lietuvos profesinės sąjungos trumpam atsikūrė, bet greit buvo perimtos komunistų ir suvalstybintos.

Profesinių sąjungų lyderiai buvo represuojami ir Smetonos, ir Stalino režimo

Po karo nemažai aktyvių profsąjungų veikėjų buvo ištremti į Sibirą bei pasitraukė į Vakarus. Laisvųjų Lietuvos profsąjungų atstovai, spėję pasitraukti į Vakarus, bandė burtis ir net atstovavo Lietuvą 1949 m. Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos steigiamajame kongrese Londone. Išeivijos profsąjungos siųsdavo savo atstovus į įvairius pasaulio laisvųjų profesinių sąjungų renginius. Nemažai Lietuvos laisvojo darbininkų sąjūdžio atstovų nukentėjo ir nuo Smetonos valdžios, ir buvo represuoti Stalino režimo.

Inkorporavus Lietuvą į TSRS, profsąjungos imtos kurti pagal sovietinį modelį. Jos tapo Visasąjunginės profesinių sąjungų Centro tarybos (rus. – VCSPS) dalimi. 1980 m. vienijo 20 šakų ir 1735000 narių.

Po atgimimo – radikalūs pokyčiai profesinių sąjungų veikloje

Prasidėjus Tautiniam atgimimui, prie Sąjūdžio įsisteigė klubas “Labora”, kuris generavo profsąjungų atsinaujinimo idėjas.

1989 m. kaip alternatyva sovietinėms profesinėms sąjungoms įsteigta Lietuvos darbininkų sąjunga. Jos pirmasis pirmininkas buvo Kazimieras Uoka. Buvo nutraukti ryšiai su Visasąjungine profesinių sąjungų Centro taryba, dalis gamybinių šakų išstojo iš tarybinių tarpšakinių susivienijimų.

1990 m. balandžio 19d-21d. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų suvažiavimas, kuris LTSR profsąjungų tarybos organizacijų pagrindu įkūrė Lietuvos laisvųjų profesinių sąjungų konfederaciją ir tapo jų teisių perėmėja

2002 m. gegužės 1 d. Lietuvos profesinių sąjungų centras, vadovaujamas Juozo Oleko, ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas susijungė į didžiausią Lietuvos organizaciją – Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją (LPSK).

Istorija tęsiasi

Šiuo metu Lietuvoje veikia 2 pripažinti nacionaliniai profesinių sąjungų centrai – LPSK (pirmininkas Artūras Černiauskas), ir Lietuvos profesinė sąjunga ”Solidarumas” (pirmininkė Kristina Krupavičienė), kurie bendradarbiauja tarpusavyje ir yra LR Trišalės tarybos, įkurtos 1995 m., nariai.

LPSK taip pat aktyviai dalyvauja Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos (ITUC) Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) ir Europos regiono tarybos (PERC) veikloje, bendradarbiauja su Tarptautine darbo organizacija (TDO), Europos ir kitomis pasaulio profesinėmis sąjungomis siekiant solidarumo ir socialinio stabilumo, įgyvendinant tarptautines darbo normas Lietuvoje ir tinkamai atstovaujant dirbantiesiems.

Profesinių sąjungų veikla Lietuvoje šiuo metu reglamentuojama LR profesinių sąjungų įstatyme bei LR Darbo kodekse.

Parengta pagal Sergejaus Glovacko informaciją