Eiti prie turinio

LPPSF pirmininkė Dalia Jakutavičė: norėčiau, kad ateinantys metai būtų svarbių susitarimų metai

Dalintis:

Iki naujųjų metų liko visai nedaug – netrukus įžengsime į 2023-uosius. Tikime, kad jie atneš taiką, ramybę, stabilumą ir saugumą mums visiems.

Šie metai išties buvo itin permainingi ir gausūs įvykių. Taip pat aiškiai pajutome stiprėjantį kolektyvinį darbuotojų teisių gynimą: stebėjome „Achemos” ir Vilniaus viešojo transporto darbuotojų streikus. Plačioje visuomenėje šie įvykiai buvo bene labiausiai girdimi ir matomi.

Vos praėjus pirmajam šokui dėl netoliese sukelto karo supratome, kad turėsime įveikti iššūkius, daugiau ar mažiau palietusius viso pasaulio žmones, taip pat ir dirbančiuosius.

Tačiau baigiantis dar vieneriems metams norisi pozityviau pažvelgti į tai, ką gali solidarūs veiksmai ir susitelkimas. Tad kuo ypatingi buvo 2022 metai pramonės profesinėms sąjungoms ir darbuotojams?

Streikas „Achemoje“ pralaužė ledus privačiame sektoriuje

Anksčiau nei Karas Ukrainoje, vasario 8 – ąją prasidėjo istorinis streikas Jonavos “Achemos” gamykloje siekiant kolektyvinės sutarties ir darbo užmokesčio, kuris analogų neturėjo net nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios, nes tapo pirmuoju streiku privačiame sektoriuje. Jį nuspręsta pradėti po to, kai darbuotojų atstovai keletą metų bandė susitarti su darbdaviu dėl tokių svarbių klausimų, kaip darbo užmokesčio indeksavimo tvarka, darbuotojų skatinimas už gerus įmonės metinius rezultatus ar viršvalandžių trukmė bei tuos susitarimus įteisinti kolektyvine sutartimi. Tačiau  darbdavys  vengė dėti parašą ant kolektyvinės sutarties. Todėl darbuotojų kantrybei išsekus, jie ėmėsi kraštutinės priemonės – streiko. 

Šis įvykis prikaustė ne tik Lietuvos žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, bet ir sulaukė didžiulio susidomėjimo ir palaikymo tarptautinėje erdvėje – mūsų inicijuotą peticiją tarptautinėje „Labourstart“ platformoje pasirašė per 6000 bendraminčių iš viso pasaulio. Situacija domėjosi skėtinės Europos profesinių sąjungų ir Europinės darbdavių organizacijos, Europos Parlamento atstovai.

Tiek moralinio, tiek materialinio palaikymo Achemos darbuotojų profesinė sąjunga sulaukė iš Lietuvos ir pasaulio profesinių sąjungų. Per 60 organizacijų nusiuntė raštus darbdaviui ir palaikymo žinutes streikuojantiems darbuotojams. Lietuvoje panašaus pobūdžio solidarumas su darbuotojais buvo stebimas bene pirmą kartą.

Ką pavyko pasiekti?

Streikuojantys darbuotojai daugiau nei dvi savaites atlaikė didžiulį darbdavio spaudimą bei įtampą. Darbuotojai buvo pasirengę streikuoti ir ilgiau, tačiau dėl įvykių Ukrainoje paskelbus nepaprastąją padėtį Lietuvoje, streiką teko sustabdyti.

Visgi, streikas davė postūmį pozityviems pokyčiams įmonėje: įmonės vadovybė ėmė susitikinėti ir klausimus aptarti tiesiogiai su darbuotojais padaliniuose – to iki streiko darbuotojai pasigesdavo. Tiek dėmesio ir bendravimo iš pagrindinės akcininkės darbuotojai iki tol nebuvo sulaukę. Dauguma streike iškeltų klausimų buvo išspręsta, tačiau pagrindinis dokumentas – įmonės Kolektyvinė sutartis – liko nepasirašyta.

Streikas pats savaime nėra tikslas, tačiau kraštutinė priemonė

Norėčiau pažymėti, kad pats savaime streikas nėra darbuotojų tikslas. Juk streiko organizavimas – tai tikrai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių, laiko, išteklių, daugybės žmonių darbo ir pačių streikuojančių kantrybės. Darbuotojai mieliau norėtų toliau ramiai dirbti savo darbą, jaustis saugiai ir užtikrintai, tačiau bėda ta, kad darbdavio atstovai prarado darbuotojų pasitikėjimą, o kai nėra pasitikėjimo – nėra ir tikrumo, jog rytoj galios tos pačios taisyklės, kokias turi šiandien.

Palaikome Vilniaus viešojo transporto darbuotojus, kurie dabar streikuoja. Norisi tikėtis, kad jiems pavyks pasiekti tikslą – su darbdaviu pasirašyti kolektyvinę sutartį. Tačiau tuo pat metu neramu, kad matant, jog darbdavys vengia socialinio dialogo, mūsų valdžios atstovai taip abejingai stebi streikuojančiųjų situaciją ir nepadeda jos spręsti iš esmės. Išties kyla klausimas, kodėl taip pro pirštus žiūrima į darbuotojų poreikius? Vardan ko yra aukojama net sostinės reputacija ir įvaizdis tarptautinėje erdvėje? 

Pozicija dėl energetikos krizės ir jos įveikimo būdų

Rugsėjo mėnesį Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija (LPPSF) pateikė savo poziciją Europos viešųjų paslaugų profesinių sąjungų federacijai (EPSU) dėl elektros energijos kainų ir galimų sprendimų energetikos krizės pasekmių sušvelninimui. Ši pozicija buvo apibendrinta Federacijos narių, ekspertų ir tarptautinių organizacijų nuomonė, atspindinti ne tik darbuotojų, bet visuomenės interesus. Ja buvo siekiama laiku reaguoti į Europos Komisijos (EK) pasiūlytus scenarijus ir rekomendacijas.

Rašte, be kita ko, atkreipėme dėmesį, kad reikėtų ieškoti tvarių būdų energetikos krizei spręsti, pavyzdžiui, apriboti visų į Europos Sąjungą (ES) importuojamų dujų kainą. Taip būtų išspręsta pagrindinė dabartinės energetikos krizės priežastis ir išsaugotas Europos įmonių konkurencingumas, o tuo pačiu išsaugotos darbo vietos  Europos pramonės šakose. Be to, pritarėme siekiui tęsti investicijas tiek į atsinaujinančiuosius energijos išteklius, tiek į energijos vartojimo efektyvumą ir teikti paramą tiems, kuriems sunku apmokėti sąskaitas.

Džiugu, kad į mūsų nuomonę buvo atsižvelgta, ir kai kurie aspektai pateko tarp kertinių siūlymų, pateiktų ES institucijoms. Belieka tikėtis, kad esantiems valdžioje pakaks politinės valios įsiklausyti į visuomenės balsą ir priimti tinkamus sprendimus.

Neraminanti padėtis šilumos sektoriuje

Jau kurį laiką stebime nerimą keliančią tendenciją – šilumos sektoriaus specialistų mažėjimą šilumos tiekimo įmonėse. Kai kurios bendrovės jau ima su baime žvelgti į ateitį – mat kyla abejonių, ar ateityje turėsime pakankamai darbuotojų, mums teikiančių šilumą šaltomis žiemomis.

Verta pažymėti, kad tokią situaciją iššaukia keletas svarbių veiksnių.

Nors darbas šilumos bendrovėse sudėtingas ir net pavojingas, reikalaujantis specialių žinių, aukštos kvalifikacijos, specialaus pasirengimo, darbuotojų atlyginimuose tai neatsispindi. Dėl šilumos kainos nustatymo metodikos specifikos, kurią nustato kainų reguliuotojas (VERT), darbuotojų darbo užmokesčio dedamoji yra nepakankama ir neadekvati lyginant su Lietuvos rinka. Statistiniai duomenys rodo jog, kai kurių  įmonių specialistai uždirba tik šiek tiek daugiau nei minimali mėnesinė alga Lietuvoje. Deja, visuomenėje vyrauja klaidinga nuomonė, kad šilumininkai gauna didelius atlyginimus.

Todėl jauni specialistai ilgiau neužsibūna šilumos tiekimo įmonėse ir renkasi panašų darbą privačiame, ar apskritai kituose sektoriuose, arba emigruoja į kitas šalis. Tai suponuoja didelę darbuotojų kaitą ir šilumos sektoriaus darbuotojų senėjimo tendencijas, o ugdymo įstaigos nepritraukia naujų studentų į šilumos inžinerijos specialybes. Tad kyla reali rizika šio sektoriaus perspektyvai.

Ar tokioje situacijoje yra išeičių?

Galiu tvirtai teigti, kad jų tikrai yra. Tereikia visų suinteresuotų pusių – darbdavių, darbuotojų, savivaldybių, VERT atstovų – valios ir gerų norų.

Mūsų federacija jau yra parengusi planą, kaip galima būtų pagerinti situaciją šilumos sektoriuje. Vienas iš būdų didinti šilumos įmonių patrauklumą yra šakos kolektyvinė sutartis. Jame galima būtų susitarti dėl tarifinio darbo užmokesčio visose Lietuvos šilumos tiekimo įmonėse, kuris kasmet pagal tam tikrus kriterijus būtų peržiūrimas ir indeksuojamas, nustatyta minimali darbo užmokesčio riba šilumos sektoriuje. Taip pat sutartyje galima būtų susitarti ir dėl kitų svarbių papildomų garantijų darbuotojams ir geresnio darbo organizavimo niuansų nei nustato Darbo kodekso nuostatos.

Nors, tikėtina, tokio plano realizavimui reikės nemažai pastangų bei išteklių, manau, jog tai įgyvendinama iniciatyva. Apie šakos kolektyvinių susitarimų sėkmę liudija kitų šalių, pavyzdžiui, Norvegijos ar Danijos, patirtys. Belieka semtis žinių iš šių gerų pavyzdžių ir pritaikyti sprendimus mūsų šalies specifikai.

Norėčiau palinkėti visiems mūsų federacijos nariams, kolegoms, bendraminčiams ir partneriams tikėjimo gera valia ir žmogiškumu. Viliuosi, jog su socialiniais partneriais išmoksime girdėti vieni kitus ir ieškoti tinkamiausių ir greitų sprendimų.

Linkiu, kad ateinantys metai būtų kokybiškų kolektyvinių sutarčių ir svarbių susitarimų metai, kurie iš esmės gerintų tiek darbuotojų, tiek profesinių sąjungų darbo sąlygas.

Nuoširdžiai,

Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Dalia Jakutavičė