Profesorė M. Mazzucato: turime pripažinti, kad darbuotojai yra tikrosios vertės kūrėjai

Abstraktus ekonomikos augimas, nors ir yra svarbus, tačiau nėra tinkamas tikslas ar misija, į kurį vyriausybės turėtų orientuotis formuodamos savo politiką. Trokštamas įtraukus ir tvarus augimas galiausiai bus sukurtas tik kaip šalutinis produktas siekiant kitų socialiai naudingų kolektyvinių tikslų.

Nuo aukšto lygio politinių debatų ir politinių manifestų iki kasdienių naujienų – nerimas dėl ekonomikos augimo matomas visur. Pastarajame Vokietijos vyriausybės biudžete greitesnis ekonomikos augimas nurodytas kaip pagrindinis tikslas. Indijos lyderiai trokšta susigrąžinti savo, kaip greičiausiai augančios pasaulio ekonomikos, vietą. Kinijoje, kur gresia defliacija, jos vyriausybė taip pat neabejotinai nerimauja dėl savo šiųmetinio 5 proc. ekonomikos augimo tikslo sėkmės.

Jungtinėje Karalystėje opozicinės Leiboristų partijos lyderis Keiras Starmeris pažadėjo, kad, jei jam bus suteikta valdžia, JK ilgalaikis augimas bus didžiausias tarp G7 valstybių. Valdantieji konservatoriai taip pat reiškia panašias ambicijas (tereikia prisiminti liūdnai pagarsėjusią buvusios ministrės pirmininkės Liz Truss mantrą: „augimas, augimas ir augimas“).

Vis tik ekonominį augimą laikyti ekonominės politikos centre yra klaida. Žiūrint abstrakčiai ekonomikos augimas, nors ir yra svarbus, tačiau nėra tinkamas tikslas ar misija. Prieš įsipareigodamos siekti konkrečių tikslų (ar tai būtų BVP augimas ar bendra gamyba ir pan.), vyriausybės pirma turėtų susikoncentruoti į ekonomikos kryptį. Galų gale, kam naudingas didelis augimo tempas, jei, norint to pasiekti, reikia dirbti prastomis darbo sąlygomis arba toleruoti besiplečiančią iškastinio kuro pramonę?

Dar daugiau – sėkmingiausiai ekonomiką auginusios vyriausybės buvo tos, kurios koncentravosi į  kitus tikslus ir pagrindiniu siekiu nelaikė paties ekonomikos augimo. Pavyzdžiui, NASA misija išlaipinti žmogų į Mėnulį (ir sugrąžinti atgal) privedė prie daugybės naujovių aviacijos, kosmoso, medžiagų, elektronikos, mitybos ir programinės įrangos srityse, kurios vėliau pridėjo didelės ekonominės ir komercinės vertės. Jei NASA nebūtų kūrusi šių technologijų dėl svarbesnės priežasties, o tiesiog norėdama padidinti našumą, tikriausiai niekada jų ir nebūtų išvysčiusi.

Panašiai ir internetas atsirado dėl poreikio palydovams komunikuoti tarpusavyje. Dėl plačiai paplitusio naudojimo skaitmeninės ekonomikos sukurtas BVP pastarąjį dešimtmetį augo 2,5 karto greičiau nei fizinis BVP. Skaičiuojama, kad skaitmeninės ekonomikos sukurta vertė iki 2025 m. sieks 20,8 trilijono dolerių. Vėlgi – tokie augimo rodikliai yra aktyvaus naudojimosi skaitmeninėmis galimybėmis rezultatas; pats augimas nebuvo tikslas.

Dėl to vietoj to, kad koncentruotųsi į skaitmeninės ekonomikos augimą, vyriausybės turėtų orientuotis į skaitmeninės nelygybės mažinimą ir į tai, kad dabartinis ir ateities augimas nebūtų nulemtas didžiųjų technologijų įmonių piktnaudžiavimo rinkoje. Turint galvoje tai, kaip dirbtinis intelektas greitai tobulėja, mums skubiai reikia vyriausybių, gebančių formuoti kitą technologinę revoliuciją, palankią viešajam interesui.

Žiūrint plačiau, nukreipti ekonomikos augimą įtraukesne kryptimi reikštų įsipareigojimą vėl investuoti į realią ekonomiką. Deja, šiuo metu per daug nefinansinių įmonių (įskaitant gamintojus) daugiau lėšų išleidžia akcijų supirkimui ir dividendų išmokėjimui nei žmogiškajam kapitalui, technologijoms ar tyrimams ir plėtrai. Nors tokia taktika per trumpą laiką gali padidinti įmonių akcijų kainą, ji mažina išteklius, kuriuos galima reinvestuoti į darbuotojus, bei padidina atotrūkį tarp tų, kurie valdo kapitalą ir kurie jo neturi.

Deja, dabar per dažnai matome trumpalaikio pelno maksimizavimą, o ne vertės kūrimą visai visuomenei. Kad pasiektume įtraukų ekonomikos augimą, turime pripažinti, kad darbuotojai yra tikrosios vertės kūrėjai, tad jų interesai ir turėtų būti akcentuojami diskusijose apie pajamų ir turto paskirstymą.

Supraskime, ekonomika pati savaime neaugs socialiai pageidaujama kryptimi. Kaip pabrėžiau dar prieš dešimt metų, valstybei tenka svarbus antreprenerio vaidmuo. Po pastarųjų vyriausybių bandymų paskatinti savo ekonomikas po pandemijos tapo akivaizdu, kad mums tebetrūksta naujo tipo mąstymo, kaip siekti ne tik „protingo“, bet ir ekologiško bei įtraukaus augimo.

Vyriausybės turi vadovautis aiškiais ekonominės politikos veiksmų planais, pagrįstais tuo, kas svarbiausia žmonėms ir planetai. Valstybės parama verslui turėtų būti siejama su naujomis investicijomis, skirtomis greičiau judėti link ekologiškesnės ir įtraukesnės realiosios ekonomikos. Pažiūrėkime į JAV CHIPS ir Mokslo įstatymą, kuriuo siekiama paskatinti vidaus puslaidininkių pramonę. Šiame įstatyme draudžiama skirtas lėšas naudoti akcijų supirkimui. Čia būtų galima lengvai įsivaizduoti ir papildomas nuostatas, reikalaujančias, kad būsimas pelnas būtų reinvestuojamas į darbo jėgos mokymą.

Be to, kad padėtų nukreipti augimą tinkama linkme, vyriausybės taip pat privalo investuoti į savo pajėgumus, priemones ir institucijas. Pagrindinius savo gebėjimus perdavus išorės paslaugų teikėjams pakenkė vyriausybių gebėjimui reaguoti į kintančius poreikius ir reikalavimus. Taip galiausiai sumažintas jų potencialas kurti augimą „su realiu tikslu“ ir visuomeninę naudą. Dar blogiau, kadangi į viešojo sektoriaus pajėgumus ir kompetencijas pakankamai neinvestuota, šis tapo mažiau atsparus įvairiems interesams.

Tik turėdamos tinkamus pajėgumus ir kompetencijas, vyriausybės gali sėkmingai sutelkti išteklius ir koordinuoti pastangas su verslais, norinčiais dirbti dėl visiems aktualių bendrų tikslų. Į misiją orientuota pramonės strategija reikalauja, kad viešasis ir privatusis sektoriai dirbtų kartu. Tinkamai tai įgyvendinus, toks požiūris gali maksimaliai padidinti ilgalaikę naudą visuomenei ir vertę suinteresuotoms šalims. Taip inovacijomis grįstas ekonomikos augimas tampa įtraukaus augimo sinonimu.

Parengta pagal Marianos Mazzucato straipsnį “Project Syndicate”

Mariana Mazzucato yra Londono universiteto koledžo (UCL) inovacijų ir viešosios vertės ekonomikos profesorė, UCL Inovacijų ir viešojo tikslo instituto įkūrėja, Pasaulio sveikatos organizacijos Visuotinės sveikatos ekonomikos tarybos pirmininkė.