Lietuvos profesinių sąjungų istorijoje neapsieita ir be skaudžių praradimų

Neseniai rašėme apie tai, kokią turtingą istoriją turi profesinės sąjungos visame pasaulyje, tačiau Lietuvoje jos taip pat yra nuėję nelengvą kelią, kad šiandien galėtų atstovauti šalies darbuotojams. Istorijos bėgyje būta ir be skaudžiausių praradimų – žūčių ar trėmimų. Šiame straipsnyje pateikiame įdomesnius faktus iš Lietuvos profesinių sąjungų istorijos.

Lietuvoje pirmoji kurpių profesinė sąjunga įsikūrė 1892 m., t.y. gerokai anksčiau negu kitose Rusijos imperijos dalyse. Reikėtų pabrėžti, kad Lietuvoje darbininkų judėjimas buvo daug sąmoningesnis ir labiau organizuotas nei tuometinėje Rusijoje.

1896 m. Vilniuje vyko 21 streikas, kuriame dalyvavo apie 500 darbininkų sąjungų narių.

1902 m. Lietuvoje veikė kurpių, odininkų, siuvėjų, stalių, metalistų, plytininkų, duonkepių, trikotažo, lentpjūvių darbininkų sąjungos.

Dauguma darbininkiškų organizacijų veikė nelegaliai ir buvo visaip varžomos Caro režimo.

1905 m. vyko visuotinis streikas, kurio metu nuo caro kareivių šūvių žuvo 3 darbininkai, o vėliau dar vienas mirė nuo žaizdų (šio įvykio paminklinė lenta ant centrinio „Vagos“ knygyno Vilniuje kabo ir dabar). Jų laidotuvės peraugo į masinę manifestaciją, kurioje dalyvavo apie 50000 žmonių.

Po šios manifestacijos laikinai buvo pasiekta 8 val. darbo diena pramonėje, o kituose sektoriuose – 10 val. ir kolektyvinių sutarčių pripažinimas.

1912 m. buvo priimtas darbininkų draudimo įstatymas. Tam įtakos turėjo ir Vilniaus darbininkų peticija Dūmos socialdemokratų frakcijai, pasirašyta 296 asmenų.

Po Nepriklausomybės paskelbimo įkurtas inspektoratas darbo reikalams, įvesta 8 val. darbo diena pramonėje (kitur, pvz.aptarnavime – 10 val.), įsteigta darbo birža, veikė ligonių kasos ir jų įstatymas, griežti samdos sutarties įstatymai. Jau tada valstybė bandė prisiimti nemažai profesinių sąjungų funkcijų. Už darbo įstatymų pažeidimus grėsė nemažos baudos.

Tarpukario Lietuvoje veikė 2 pagrindinės profesinės sąjungos  – socialdemokratinės pakraipos Darbininkų ir tarnautojų centro biuras bei krikščionių demokratų įtakojama Lietuvos darbo federacija.
1920 m. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų kongresas, kuris atstovavo 40000 organizuotų narių (tuo metu Latvijoje buvo 30000, o Lenkijoje – 403000 narių).

1926 m. liepos 3 d. Lietuvos profesinių sąjungų Centro Biuras vienijo 18 šakinių organizacijų, tarp jų ir tokias neaįprastas, kaip Rūbų,skalbinių ir kepurių amato darbininkų profesinė sąjunga ar Tabako, papirosų ir gilzių darbininkų profesinė sąjunga, Nešikų ir juodadarbių profesinė sąjunga.

Profesinės sąjungos leido laikraščius ”Profesinės Žinios” ir ”Darbininkų Žodis”, profesinių sąjungų poziciją atstovavo “Lietuvos Žinios”.

Po 1926 m. gruodžio perversmo į valdžią atėjus tautininkams, profsąjungų veiklą imta visaip varžyti. Valdant tautininkams, darbininkų priespauda Lietuvoje įgavo didelį mastą.

1936 gegužės 15 d. Kaune krikščioniškos darbininkų sąjungos narys 25 m.amžiaus darbininkas Antanas Kranauskas, neiškentęs kasdienės darbdavio savivalės ir nepakenčiamų darbo sąlygų, nušovė lentpjūvės, kurioje dirbo, savininką žydą Ruviną Kamberį ir nusišovė pats. Jo laidotuvės peraugo į didžiausias tarpukario Lietuvoje masines manifestacijas dėl darbininkų teisių, bei visuotinį streiką Kaune 1936 m. gegužes 18-19d.

Visiškai profsąjungų veikla buvo uždrausta 1936 m., jų funkcijos perduotos Darbo ir amatų rūmams. Veikė tik katalikiška Darbo federacija, kuriai ir perėjo profsąjungų Centro biuro turtas.

1940 m. laisvosios Lietuvos profesinės sąjungos trumpam atsikūrė, bet greit buvo perimtos komunistų ir suvalstybintos.

Po karo nemažai aktyvių profsąjungų veikėjų buvo ištremti į Sibirą bei pasitraukė į Vakarus. Laisvųjų Lietuvos profsąjungų atstovai, spėję pasitraukti į Vakarus, bandė burtis ir net atstovavo Lietuvą 1949 m. Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos steigiamajame kongrese Londone. Išeivijos profsąjungos siųsdavo savo atstovus į įvairius pasaulio laisvųjų profesinių sąjungų renginius. Nemažai Lietuvos laisvojo darbininkų sąjūdžio atstovų nukentėjo ir nuo Smetonos valdžios bei buvo represuoti Stalino režimo.

Inkorporavus Lietuvą į TSRS, profsąjungos imtos kurti pagal sovietinį modelį. Jos tapo Visasąjunginės profesinių sąjungų Centro tarybos (rus. – VCSPS) dalimi. 1980 m. vienijo 20 šakų ir 1735000 narių.

Prasidėjus Tautiniam atgimimui, prie Sąjūdžio įsisteigė klubas “Labora”, kuris generavo profsąjungų atsinaujinimo idėjas.

1989 m. kaip alternatyva sovietinėms profesinėms sąjungoms įsteigta Lietuvos darbininkų sąjunga. Jos pirmasis pirmininkas buvo Kazimieras Uoka. Buvo nutraukti ryšiai su Visasąjungine profesinių sąjungų Centro taryba, dalis gamybinių šakų išstojo iš tarybinių tarpšakinių susivienijimų.

1990 m. balandžio 19d-21d. įvyko Lietuvos profesinių sąjungų suvažiavimas, kuris LTSR profsąjungų tarybos organizacijų pagrindu įkūrė Lietuvos laisvųjų profesinių sąjungų konfederaciją ir tapo jų teisių perėmėja

2002 m. gegužės 1 d. Lietuvos profesinių sąjungų centras, vadovaujamas Juozo Oleko, ir Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas susijungė į didžiausią Lietuvos organizaciją – Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją (LPSK), tad šiemet LPSK mini 15 m. jubiliejų.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 2 pripažinti nacionaliniai profesinių sąjungų centrai – LPSK (pirmininkas Artūras Černiauskas), ir Lietuvos profesinė sąjunga ”Solidarumas” (pirmininkė Kristina Krupavičienė), kurie bendradarbiauja tarpusavyje ir yra LR Trišalės tarybos, įkurtos 1995 m., nariai.

Nacionaliniai centrai taip pat aktyviai dalyvauja tarptautinėje veikloje ir yra Pasaulinės profesinių sąjungų konfederacijos (ITUC) bei Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC) narėmis, taip pat bendradarbiauja su kitų šalių profesinių sąjungų centrais.   

Pažymėtina, kad profesinių sąjungų veikla Lietuvoje reglamentuojama LR profesinių sąjungų įstatyme bei LR Darbo kodekse.

Parengta pagal Sergejaus Glovacko informaciją