fbpx

V. Petrylaitė: lokautas yra teisėtas tik jeigu laikomasi dviejų svarbių DK nuostatų

Paskelbta: 2022-02-23

Lokautą vis dar galime laikyti naujove Lietuvos darbo santykiuose. Pirmiausia dėl to, jog pats lokautas buvo teisiškai sureguliuotas („įteisintas“) tik 2017 metais, įsigaliojus naujajam Darbo kodeksui (DK). Antra, lokauto skelbimo praktikos Lietuvoje vis dar nėra - atitinkamai nėra suformuotos teisminės praktikos, o teisininkų profesionalų nuomonės dėl lokauto aiškinimo yra nevienareikšmės.

Lokautas suprantamas kaip darbdavio taikoma atsakomoji kolektyvinio poveikio priemonė, kurią darbdavys  ar darbdavių organizacija gali skelbti streikuojantiems darbuotojams. Taigi, lokautas gali būti suprantamas kaip analogija darbuotojų kolektyvinio poveikio priemonei – streikui.

Tiesa, darbuotojų teisės streikuoti ir darbdavio teisės skelbti lokautą negalima laikyti lygiavertėmis priemonėmis. Darbuotojų teisė streikuoti yra daug plačiau pripažįstama tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje randame įtvirtintą darbuotojų konstitucinę teisę streikuoti (51 straipsnis), bet ne darbdavių teisę naudotis lokautu. Svarbus tarptautinės teisės dokumentas – Europos socialinė chartija (pataisyta, ratifikuota Lietuvoje) numato abiejų šalių – tiek darbdavių, tiek darbuotojų teisę, kilus interesų konfliktams, veikti kolektyviai (6 straipsnis), o tai reiškia tiek teisę į streiką, tiek teisę į lokautą. Tačiau pastaroji nėra saugoma ar garantuojama tokiu pačiu mastu kaip darbuotojų teisė streikuoti (Europos Socialinių teisių komiteto išvada, 1980).

Kaip minėta, nuo 2017 metų Lietuvoje atsirado teisėta galimybė darbdaviams naudoti lokautą kaip atsakomąją priemonę esant darbuotojų streikui. Lokauto sąvoka, skelbimo tvarka, eiga ir pabaiga, kitos sąlygos yra įtvirtintos Darbo kodekso 243 ir 255 – 260 straipsniuose. Sistemiškai analizuojant Darbo kodekso nuostatas, akivaizdu, kad Lietuvoje buvo pasirinktas vienas iš griežtesnių lokautų reguliavimo principų.

Šiuo atveju esminės normos, įtvirtinančios lokauto teisinę galimybę apskritai, yra įtvirtintos ne lokauto sampratą ir procedūras nustatančiuose 255 – 260 straipsniuose, o būtent 243 straipsnio 3 dalyje, kuriame nustatomos sąlygos, kokiais atvejais darbdaviai gali taikyti lokautą. Tokios sąlygos yra tik dvi. Pirma, jeigu profesinės sąjungos ar jų organizacijos nevykdo tarpininkavimo metu priimto susitarimo arba darbo arbitražo sprendimo kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų byloje. Antra, jeigu profesinės sąjungos ar jų organizacijos skelbia streiką, kurio skelbimas teismo buvo atidėtas arba pripažintas neteisėtu.

Jokių kitų atvejų, kada galima skelbti lokautą, įskaitant situacijas teisėto streiko atveju, Darbo kodeksas nenumato. Tai, kad Darbo kodekso normose, detalizuojančiuose lokauto sąvoką, skelbimo procedūras ir kt., nėra daroma tiesioginė nuoroda į 243 straipsnio 3 dalį, savaime nereiškia, kad gali būti ir kitų lokauto skelbimo aplinkybių, ar jos galėtų būti aiškinamos plečiamai, tokiu būdu apskritai eliminuojant 243 straipsnio 3 dalies reikšmę lokauto institutui.

Šiuo atveju reikėtų įvertinti ir Darbo kodekso 243 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios įtvirtina atvejus, kada profesinė sąjunga turi teisę organizuoti streiką. Tokių atvejų sąrašas yra platesnis, tačiau taip pat baigtinis. Akivaizdu, kad dviejų to paties Darbo kodekso 243 straipsnyje įtvirtintų taisyklių (atitinkamai šio straipsnio 2 ir 3 dalyse) negali aiškinti skirtingai ir teigti, kad profesinės sąjungos turi teisę skelbti organizuoti tik konkrečiais Darbo kodekso 243 straipsnio 2 dalyje  nurodytais atvejais, o tuo tarpu darbdavys gali skelbti lokautą dar kitais, ne tik šio straipsnio 3 dalyje nurodytais, pagrindais. Aiškinant šį teisinį reguliavimą kitaip, tektų pripažinti, kad Lietuvos darbo teisė, skirtingai nei jos ratifikuoti tarptautiniai darbo teisės standartai, darbuotojų teisę streikuoti reguliuoja daug griežčiau nei darbdavių teisę skelbti lokautą. Manytina, kad toks teisinis aiškinimas iš tiesų būtų ydingas, paneigiantis vieną iš plačiausiai nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje pripažįstamų darbuotojų teisių imtis kolektyvinių veiksmų, įskaitant teisę į streiką.

 

Konsultaciją parengė Doc. dr. Vida Petrylaitė, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra