VAT: darbo sutartyje nukrypti nuo DK nuostatų galima tik esant trims svarbioms sąlygoms

Vasario 20 dieną Vilniaus apygardos teisme (VAT) buvo priimta nutartis, reikšminga darbo santykių praktikai.

Nutartyje c.b. Nr. e2A-1134-912/2019 nuspręsta, jog Darbo kodekso (DK) 146 str. 2 d. (dėl darbo santykių nutraukimo) yra imperatyvi ir nuo jos negalima nukrypti nei darbo sutartyje, nei nutraukiant darbo santykius.

Faktinė situacija šioje byloje yra ši: sudaryta darbo sutartis, kurioje šalys numatė, kad nutraukiant darbo santykius su darbuotoju bus atsiskaityta ne pagal  DK 146 str. 2 d., t.y. ne iš karto ar per 10 d.d. terminą, o per 30 d.d. Darbuotojui darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis buvo mažesnis už vieną Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydį.

Minėtame DK straipsnyje numatyta atsiskaitymo tvarka nutraukus darbo sutartį: darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

Ši norma VAT pripažinta imperatyvia, todėl darbuotojas ir darbdavys negali susitarti dėl ilgesio negu 10 dienų termino, per kurį darbdavys privalo iki galo atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju.

Taip pat Teismas vertino galimybę nukrypti nuo imperatyvių normų, jei darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai. 

Pagal DK 33 straipsnio 4 dalį, darbo sutartyje, kurioje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai, galima nukrypti nuo DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyvių taisyklių, išskyrus taisykles, susijusias su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais, jeigu darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra.

VAT nustatė, jog galimybė darbo santykių dalyviams susitarti dėl tokių sutarties sąlygų, kuriomis būtų nukrypta DK ar kitose darbo teisės normose nustatytų imperatyviųjų taisyklių tik esant trijų sąlygų visetui:

1) darbo sutartyje darbuotojui nustatytas darbo užmokestis turi būti ne mažesnis negu du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai;

2) negalima pakeisti griežtajai darbo teisei priskirtų normų, t. y. imperatyviųjų darbo teisės normų, susijusių su maksimaliuoju darbo ir minimaliuoju poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ir pasibaigimu, minimaliuoju darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu kitais pagrindais.

3) esant tokiems susitarimams (kuriais nukrypstama nuo imperatyviųjų darbo teisės taisyklių), darbo sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyra.

Teismas konstatavo, kad nagrinėtoje byloje nebuvo pirmosios sąlygos (darbo užmokesčio, nes nustatytas darbo užmokestis nesiekė net 1 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), ir darbo sutartyje negalėjo būti nukrypta nuo imperatyvios DK 146 str. 2 d. normos.

Parengta pagal teisesvadovas.lt informaciją