Kodėl būtina griežtesnė Stažuočių direktyva?

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) kartu su LPSK Jaunimo centru neigiamai vertina naujausius pasiūlymus dėl ES direktyvos, siekiančios gerinti stažuotojų darbo sąlygas ir kovoti su darbo santykius dangstančiomis stažuotėmis. Nepaisant jaunimo ir profesinių sąjungų reikalavimų, dabartinis direktyvos pasiūlymas neužtikrina realių pokyčių.

Stažuotės dažnai yra pirmasis jaunų žmonių žingsnis darbo rinkoje, tačiau pernelyg dažnai jos naudojamos kaip pigios darbo jėgos šaltinis, o stažuotojai lieka su minimaliomis arba be jokių teisių ir apsaugų. Be to, prastai reguliuojama stažuočių sritis atveria duris piktnaudžiavimui – naudodamiesi fiktyviomis stažuotėmis, išnaudoja jaunus žmones nemokamai darbo jėgai.

Kokios direktyvos spragos kelia nerimą?

Pagal dabartinį pasiūlymą, Stažuočių direktyvą ketinama taikyti tik tiems asmenims, kurie pagal nacionalinę teisę laikomi darbuotojais. Jei tokia nuostata bus palikta, direktyva praras savo esmę ir iš esmės tik pakartos jau galiojančias darbuotojų teises, kadangi stažuotojai, klasifikuojami kaip darbuotojai, jau yra saugomi nacionalinių ir ES teisės aktų. Taikant direktyvą tik šiems asmenims, praleidžiama pažeidžiamiausia stažuotojų dalis, kurie pagal dabartinę sistemą neturi jokios apsaugos, o jų teisės ir pareigos nėra apibrėžtos. Direktyva turi galimybę spręsti būtent šias spragas ir užtikrinti lygias sąlygas visiems stažuotojams.

Aiškių apibrėžimų svarba

Aiškus ir visoje ES bendras apibrėžimas, kas yra ir kas nėra stažuotės, suteiktų aiškumo tiek stažuotojams, tiek darbdaviams, tiek darbo inspekcijoms, kurioms taptų kur kas lengviau atpažinti piktnaudžiavimo atvejus.

Profesinių sąjungų manymu, stažuotės turėtų būti struktūrizuotos, laikinos patirtys, padedančios jaunimui pereiti iš formaliojo švietimo į darbo rinką. Stažuotės turėtų būti skirtos tik tiems, kurie pradeda savo karjerą, o ne perkvalifikavimo ar papildomo mokymo tikslais. Mokymai ir perkvalifikavimas jau yra priskiriami darbuotojų teisėms ir paprastai yra reguliuojami darbo sutartimis ir teisės aktais. Kai perkvalifikavimas ar papildomas mokymas klaidingai laikomas stažuotėmis, darbdaviai gali išvengti atsakomybės dėl tam tikrų darbuotojų teisių nesilaikymo, kurios įprastai jiems turėtų priklausyti.

Taip pat, Stažuočių direktyva turėtų nustatyti, kad stažuotės yra skirtos tik tiems, kurie neturi ankstesnės darbo patirties. taip užkertant kelią darbdaviams naudoti stažuotes kaip pigią, laikiną darbo jėgą. Neturint aiškių apibrėžimų, vis daugiau darbo patirties jau turinčių asmenų yra priverčiami atlikti „stažuotes“ su mažu arba visai be jokio atlyginimo, nepaisant jau turimos ankstesnės darbo patirties. Leidžiant patyrusiems darbuotojams būti įdarbintiems kaip stažuotojams, darbdaviai pasinaudoja pigesne darbo jėga, tuo pačiu nesuteikdami sąžiningo atlyginimo ir apsaugos, kuri priklauso įprastiems darbuotojams.

Kokybės kriterijai: kas turėtų būti numatyta direktyvoje?

Norint užtikrinti, kad stažuotės iš tikrųjų atliktų savo funkciją ir padėtų jaunimui įsilieti į darbo rinką, profesinės sąjungos ragina į direktyvą įtraukti šiuos kriterijus:

• Mokymosi komponentas – Pagrindinis stažuotės tikslas yra suteikti darbo patirtį, kuri padėtų praktikanto profesiniam vystymuisi. Gerai apibrėžtas mokymosi komponentas užtikrina, kad praktikantas įgytų praktinius įgūdžius, atitinkančius jo sritį, vadovaujantis struktūrizuotais mokymosi tikslais ir priežiūra.
• Ribota trukmė su griežtomis pratęsimo taisyklėmis – Ribota trukmė (pvz., šeši mėnesiai) be galimybės pratęsti, išskyrus atvejus, kai yra aiškus, dokumentuotas pateisinimas, yra labai svarbu, siekiant apsaugoti stažuotojus nuo ilgalaikio darbo su mažu ar be jokio atlyginimo. Trukmės apribojimas užtikrina, kad stažuotė būtų trumpalaikė mokymosi galimybė, o ne ilgalaikė, pigios darbo jėgos išnaudojimo schema.
• Jokio ankstesnės darbo patirties reikalavimo – Stažuotės yra skirtos asmenims, neturintiems reikšmingos darbo patirties, kaip pradinis įsiliejimo į darbo rinką taškas. Jei stažuotės darbo skelbime reikalaujama ankstesnės darbo patirties, ši pozicija pradeda panašėti į pradedančiojo lygio darbo vietą (angl. entry-level jobs), o ne galimybę naujokams. Šis kriterijus taip pat padeda aiškiai atskirti stažuotes nuo standartinio darbo, kur ankstesnė darbo patirtis paprastai yra svarbus įdarbinimo reikalavimas.
• Darbo užmokestis. Darbas, nesvarbu, ar jį atlieka stažuotojas, ar patyręs darbuotojas, turi vertę ir turėtų būti atitinkamai atlyginamas. Stažuotės, nors ir turinčios mokymosi komponentą, yra darbo forma (tais atvejais, kai stažuotė yra privaloma švietimo programos dalis, stažuotojų teisės gali būti apibrėžiamos kitaip). Be sąžiningo atlyginimo, stažuotės rizikuoja įstumti jaunus žmones į finansinio nestabilumo ciklus, todėl atlyginimas yra ne tik sąžiningumo klausimas, bet ir investicija į ilgalaikę, tvarią jaunų žmonių sėkmę darbo rinkoje. Direktyvoje turi būti įtraukta atlyginimo sąlyga, užtikrinanti, kad stažuotojai galėtų padengti pagrindines pragyvenimo išlaidas.

LPSK ir Jaunimo centras tikisi, kad jų siūlymai bus išgirsti ir įgyvendinti kuriant efektyvią ir tvarią stažuotojų darbo apsaugos sistemą Europoje. Su visu LPSK kreipimusi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją galite susipažinti čia.