Juozas Neverauskas: „Profesinės sąjungos vis labiau matomos“

Paskelbta: 2016-10-26

Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) pirmininkas Juozas Neverauskas pažymi, kad Lietuvos profesinės sąjungos gerokai sustiprėjusios ir užsigrūdinusios. Pasak jo, jos tapo solidesnės, „užsiaugino“ gerų specialistų ir galėtų būti konstruktyviais partneriais. Deja, valdžios atstovai dažniau tebesijaučia „kunigaikštukais“, o ne socialiniais partneriais.

– LPPSF su 3,6 tūkst. narių yra tarp stambiausių Lietuvos profesinės sąjungos konfederacijos narių. Vis tik šis darinys pakankamai naujas.

– Tiesa, kaip federacija esame įregistruoti tik nuo 2012 m. Žinoma, viskas susikūrė ne tuščioje vietoje. Tuomet susijungė dvi didelės organizacijos – Lietuvos energetikos darbuotojų profesinių sąjungų  federacija ir Lietuvos chemijos pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacija.

Iš viso LPPSF sudaro 48 pirminės profesinės sąjungos, iš kurių didžiausia yra Naftininkų profesinė sąjunga su maždaug 800 narių. Taip pat džiaugiamės turėdami stiprius partnerius: Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociaciją, Lietuvos elektros energetikos asociaciją, Nacionalinę Lietuvos elektros asociaciją, Lietuvos šilumos tiekėjų asociaciją ir Lietuvos statybininkų asociaciją.

Svarbiausia motyvacija jungtis ir ieškoti glaudesnių ryšių – noras sutelkti finansinį ir žmogiškąjį kapitalą, galimybė suteikti nariams kvalifikuotą pagalbą, įvairius mokymus. Mažos organizacijos ir  finansinės, ir žmogiškojo kapitalo galimybės labai ribotas.  Organizacinis smulkumas savaime nėra blogai, bet, mano galva, protinga koncentracija yra geras dalykas.

Dėl tos pačios priežasties vertiname užmegztus ryšius su užsienio profesinėmis sąjungomis, tarptautinėmis „skėtinėmis” organizacijomis. Jei mums iškyla problemų, sulaukiame jų paramos. Pavyzdžiui, joms užtenka įmonių vadovybėms išreikšti protestą dėl neteisingo elgesio ir prasideda visai kitokios derybos, į profesinių sąjungų atstovus imama žiūrėti kur kas pagarbiau.

– Kokius dabartinius LPPSF tikslus, einamuosius darbus įvardytume svarbiausiais?

Mūsų federacija stengiasi padėti savo nariams, profesinėms sąjungoms, visais jiems svarbiais klausimais. Padedame išanalizuoti įmonių finansines ataskaitas besiruošiant kolektyvinių derybų procesui, susitvarkyti organizacijos dokumentus juridinių asmenų registre, konsultuoti kitais jiems aktualiais klausimais, organizuojame mokymus naujai išrinktiems pirmininkams (pavyzdžiui, kaip įkurti profesinę sąjungą, nuo ko pradėti profesinės sąjungos darbą, kaip dirbti su nariais ir įmonės vadovybe). Esame sukūrę mobilią pagalbos komandą: sakykime, mūsų pirminei organizacijai (kurių yra visoje Lietuvoje nuo Rytų iki Vakarų) prireikia pagalbos ir mūsų atstovai važiuoja jiems padėti spręsti profesinių sąjungų veiklos kontekste kilusias problemas.

Matome, kad gilesnių teisinių žinių prireikia ir sudarant kolektyvines sutartis, ir derantis su įmonių vadovybe. Šie dalykai nėra paprasti, bet, kaip jau ne kartą įsitikinome, gerai apie tai nusimanant per derybas kalbamasi visai kitokiu tonu. Aišku, jei reikia, gali būti padedama ne tik konsultuojant, bet ir tiesiogiai per derybas.

Su Lietuvos chemijos pramonės įmonių asociacija neseniai pasirašėme šakos sutartį. Nors ji yra daugiau bendro pobūdžio, pavyzdžiui, nutarta, kad visos įmonės turi teisę dėl didesnio darbuotojų viršvalandžių skaičiaus nei įrašyta Darbo kodekse. Tai galioja visoms šakos įmonėms, nesvarbu, ar ten yra profsąjungų, ar ne. Taip pat galvojame apie panašią sutartį su Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija. Bendrų planų turime su „Lietuvos energijos“ įmonių grupe.

– O kokias didžiausias problemas ar iššūkius išskirtumėte?

Svarbiausias iššūkis profesinėms sąjungoms – didinti įtaką įstatymų leidybos srityje ir stiprinti socialinį dialogą visais lygiais. Silpnas socialinis dialogas  yra viena didžiausių mūsų problemų. Blogiausia, kad toks pavyzdys rodomas aukščiausių valdžios struktūrų.

Nesame patenkinti pusantrų metų sunkaus darbo dėl Darbo kodekso Trišalėje taryboje, Seimo komitetuose rezultatais. Vyriausybė kai kuriuos darbdavių ir profesinių sąjungų susitarimus tiesiog nekreipė dėmesio.

Jau nieko nestebina, kad valdantiesiems trūko atsakomybės už savo žodžius ir darbus. Pažadai  lengvai dalinami, bet taip pat lengvai ir pamirštami. Negerai, kai Tautos atstovai save ima laikyti kone faraonais. Tai daro didelę žalą visuomenei. Jei verslas mato, kad valdžia užduoda tokį toną bendraujant su profesinėmis sąjungomis, kai kurie darbdaviai irgi šitaip elgiasi. Ciniškos politikos įtvirtinama nepagarba, neatsižvelgimas į nuomonę nuvilia žmones ir daug kas jau nebemato prasmės ginti savo teisių, pastovėti už save ir kolegas.

Aišku, iš rinkimų rezultatų matome, kad daliai tautos atstovų jau tenka srėbti prisivirtą košę.

Nepaisant nesėkmingo socialinio dialogo, sakyčiau, profesinių sąjungų balsas tampa vis labiau girdimas, o mūsų kompetencija gerokai išaugusi. Vis dėlto buvome pakviesti ir kaip partneriai dalyvavome Trišalės tarybos darbe, Seimo komitetų posėdžiuose, kai svarstytas DK. Taip tarsi pripažinta, kad turime gerų specialistų, galime pateikti vertingų pasiūlymų.

– Kaip manote, ar mūsų visuomenė jau pasiruošusi suburti stiprias profesines sąjungas?

– Deja, dar dažnai visuomenėje pritrūksta solidarumo, bendruomeniškumo. Tai aiškiai pasimato bendradarbiaujant su užsienio profesinėmis sąjungomis, ypač – Skandinavijos šalių. Geras pavyzdys yra Danija.

Kai prieš keletą metų pasklido kalbos, kad „Carlsberg“ alaus gamybą iš Danijos nori perkelti į pigesnę, mažesnių mokesčių šalį (kas, aišku, reiškė darbuotojų atleidimus, mokesčių valstybei nemokėjimą), danai greitai mobilizavosi ir masiškai atsisakė gerti tos kompanijos gaminamą alų. Greitai pasirodė pasiūlymai – „pirk vieną, gausi du“ ir panašūs. Jei lietuviai tik patrintų rankas ir pultų apsipirkti, danai įmonei parodė špygą. Galiausiai „Carlsberg“ atsisakė ankstesnio sumanymo.

Kita racionali praktika, užtikrinanti stiprias profsąjungas, – už kiekvieno darbuotojo darbo valandą darbdaviai sumoka 0,4 kronos profsąjungoms, įvairiausiems darbuotojų mokymams.

Apskritai iš Skandinavijos mums reikėtų pasimokyti. Tarkime, dar vaikai mokyklose supažindinami su profesinių sąjungų veikla, tikslais, siekiais… Lietuvoje viskas dažniausiai baigiasi tuo, kad kažkas kažką girdėjo apie tai. Susigriebiama tik tada, kai iškyla rimtų problemų.

Deja, tarp lietuvių įsigalėjęs sovietinis požiūris – dar turime savyje užsilikusio Homo Sovieticus:  „reikia, kad viskas būtų gerai, gautume, ko norime, bet tegul kažkas tai padaro už mane – kodėl AŠ turėčiau nors pirštą pajudinti?”. O paskui dar nepamirštama pasiskųsti, kad profsąjungos „nieko nedaro”.

Tikėjausi, kad tokių dalykų atsikratysime kur kas anksčiau, bet bijau, jog tam išguiti prireiks dar nemažai metų. Vis tik lyginant su praeitimi jau matyčiau nemažai teigiamų skirtumų. Tiesa,  susiduriame ir su priešingomis tendencijomis, ypač kalbant apie regionus. Žinau pavyzdžių, kur bendruomenės norėjo telktis, bet greitai buvo užspaustos vietinės valdžios – esą netrukdykite, nekiškite nosies į savivaldybės reikalus.

 

Šaltinis: lpsk.lt