D. Jakutavičė: kolektyvinėms deryboms būtinas aktyvus tiek nacionalinių, tiek tarptautinių socialinių partnerių įsitraukimas

Paskelbta: 2019-05-07

Balandžio pabaigoje Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis su ministerijos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Vaidotu Kalinausku pasirašė kolektyvinę sutartį, kurioje aptariamas darbo užmokesčio ir kitų išmokų mokėjimas, komandiruotės į užsienį, darbo ir poilsio laikas, nuotolinis darbas, darbuotojų sauga ir sveikata bei papildomos darbuotojų garantijos. Ši kolektyvinė sutartis nuo gegužės 1 d. taikoma tik ministerijos profesinei sąjungai priklausantiems valstybės tarnautojams ir darbuotojams.

Džiugu, kad vienas iš svarbiausių šalies socialinio dialogo partnerių įžvelgia kolektyvinio susitarimo svarbą bei naudą ir tai įgyvendina savo praktikoje, tokiu būdu parodydamas gerosios praktikos pavyzdį kitoms įstaigoms bei įmonėms. Tačiau Lietuvoje vis dar pasitaiko atvejų, kai kolektyvinės derybos dėl vienokių ar kitokių priežasčių įmonėse „stringa“, ar jos net nepradedamos.  Dar sunkiau su sektorinėmis ar šakos sutartimis.

Štai, pasak Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos pirmininko pavaduotojos, teisininkės Dalios Jakutavičės, pasirašyti kolektyvinės sutarties energetikos sektoriuje nėra galimybės dėl  kelių svarbių priežasčių.

Nemaža dalis darbdavių nėra asocijuoti, o veikiančios asociacijos neturi įgaliojimų vesti kolektyvines derybas.

Kita didelė problema – nemažai energetikos įmonių yra reguliuojamos Valstybinės  kainų ir energetikos kontrolės komisijos (pažymėtina, kad nuo šių metų liepos 1 dienos jos funkcijas perims Valstybinė energetikos reguliavimo taryba), o ši institucija kolektyvinėje sutartyje  sutartų nuostatų  įgyvendinimui skirtų išlaidų nepripažįsta, kaip būtinųjų išlaidų. Kainų komisija išlaidoms socialiniam dialogui palaikyti (kolektyvinės sutarties nuostatų įgyvendinimui, darbdavių asociacijos mokesčiui susimokėti) lėšų neskiria, todėl įmonės turi tai daryti iš savo pelno, tačiau šis taip pat yra stipriai ribojamas.

Taigi, socialinis dialogas tampa labiau teorinis, nei praktiškai įgyvendinamas įmonės ir sektoriaus mastu.

„O štai statybų sektoriuje pasirašyti sektorinės sutarties nepavyksta todėl, kad darbuotojai yra labai silpnai organizuoti, vangiai jungiasi į profesines sąjungas“, - pastebi D. Jakutavičė.

Anot teisininkės, yra didelė tikimybė, kad pašalinus minėtas kliūtis sektorinės sutartys būtų įmanoma pasirašyti.

„Manome, kad prie sėkmingo sektorinių derybų plėtojimo energetikos sektoriuje turi prisidėti ne tik šalies, bet ir tarptautinės organizacijos ir socialiniai partneriai, kurie galėtų įtakoti šalių kainų reguliavimo ir priežiūros institucijas Europos Sąjungos mastu, įpareigoti jas dalyvauti socialiniame dialoge bei tapto jo dalimi“, - sako D. Jakutavičė.

„Profesinės sąjungos sutinka, kad kainų reguliavimo institucijos yra reikalingos, bet jos turėtų priimti subalansuotus sprendimus, atsižvelgdamos į socialinio dialogo svarbą ne tik šalies, bet ir Europos Sąjungos mastu“, - atkreipia dėmesį ji.

 

 Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos informacija