TDO suteikia priemonių nacionaliniams pokyčiams

Paskelbta: 2018-07-27

Kuo Tarptautinė darbo organizacija (TDO), vienijanti beveik visas pasaulio valstybes, gali padėti Lietuvos darbuotojams? Kaip gyvenimus keičia Tarpautiniai darbo standartai ir kuo grindžiama Tarptautinės darbo organizacijos įtaka? Dar svarbiau – kaip TDO užnugariu gali pasinaudoti profesinės sąjungos? Apie visa tai kalbamės su TDO Darbuotojų veiklos Darbuotojų biuro (ILO ACTRAV) tarptautinių darbo standartų ir teisės klausimų specialiste Claire La Hovary.

LPSK: Kuo Tarptautinė darbo organizacija gali padėti gerinant darbuotojų padėtį?

C.H.: TDO yra vienintelė pasaulinė organizacija, besikoncentruojanti į darbo problematiką. Įdomu, į jos įtaką žiūrėti ne tik per nacionalinę prizmę, bet ir iš globalios perspektyvos. TDO yra organizacija, ginanti visų pasaulio darbininkų teises. Nacionaliniu lygiu taip pat juntamas jos poveikis. Pavyzdžiui –  per šalių teisinę bazę. Valstybių ratifikuotos TDO konvencijos tampa nacionalinės teisės dalimi, veikia bylų baigtį. Sakyčiau, profesinėms sąjungoms tai yra naudingas įrankis, padedantis inicijuoti  nacionalinius pokyčius.

LPSK:  Kas yra Tarptautiniai darbo standartai ir kodėl jie svarbūs?

C.H.: Tarptautiniai darbo standartai yra TDO konvencijos, rekomendacijos ir protokolai,  nuo 1919 m. priimti socialinių partnerių TDO rėmuose. TDO konvencijos yra tarptautinėje teisėje privalomos sutartys. Jų nuostatas valstybės įsipareigoja perkelti į nacionalinę teisę ir praktiką. Rekomendacijos gali būti atskiros arba parengtos kaip konvencijų priedas. Jos – tai politinės gairės, patarimai kaip šalims įgyvendinti ratifikuotas TDO konvencijas. Protokolai yra tokios pat teisinės vertės kaip sutartys, bet jie eina kaip konvencijų priedai. Iš viso TDO yra priėmusi 6 protokolus. Pavyzdžiui, prie 29-osios TDO konvencijos, skirtos priverstiniam darbui, pridėtas protokolas dėl prekybos žmonėmis. Taigi protokolai yra tarsi konvencijų atnaujinimas, patobulinimas.

LPSK: TDO negali paskirti sankcijų valstybėms net dėl ratifikuotų konvencijų pažeidimų. Kaip tada daryti įtaką šalių vidiniams procesams, susijusiems su darbo rinka?

C.H.: TDO yra specializuota Jungtinių tautų organizacijos agentūra ir neabejotinai turi svorio tarptautinėje politikoje. Jos narėmis yra 187 valstybės. Be to, TDO yra trišalė ogranizacija, kur dėl sprendimų susitaria darbuotojų, darbdavių ir vyriausybių atstovai. Vadinasi, nors TDO ir nesiima  sankcijų, vis tiek turi įtakos. Kiekviena priimta TDO konvencija, rekomendacija ar protokolas formuoja darbą pasaulyje, numato bendrus slenksčius valstybėms. Kitas įtakos šaltinis – TDO priežiūros organai, kurie rūpinasi, kad konvencijos ir protokolai būtų tinkamai įgyvendinami, aiškinasi galimus jų pažeidimus. TDO išvados gali lemti nacionalinių teismų sprendimus, suteikti papildomą įrankį profesinėms sąjungoms reikalauti palankesnės situacijos darbuotojams.

Taip pat pažeidėjos spaudžiamos, gėdinamos TDO viduje. Nors tai neatrodo drastiška bausmė, yra gana svarbu. Juk nė viena valstybė nenori būti badoma pirštais tarptautinėje erdvėje ir kritikuojama dėl prastos situacijos. Taip pat niekas nenori darbuotojų keliamų neramumų, reikalaujant paaiškinti, kodėl jų esminės teisės negerbiamos, ar situacija jų šalyje yra blogesnė nei kitur.

Yra daug įvairių būdų, kaip TDO gali prisidėti prie teigiamų pokyčių pasaulyje. Pavyzdžiui, gavus skundą dėl Fidžio, nusiųsta aukšto lygio trišalė TDO misija. Situacija buvo siaubinga: įstatymai nuolat pažeidinėjami, profesinių sąjungų nariai siunčiami į kalėjimus… Socialinis dialogas nebegalėjo padėti. Šiai misijai pavyko ištraukti situaciją iš aklavietės: ne kokie nors tarnautojai, o darbdavių atstovai kalbėjo su vietiniais darbdaviais, misijoje dalyvavęs ambasadorius aiškinosi su vyriausybe… Tai tapo postūmiu atkurti dialogą.

LPSK: Kaip suprantu, kai šalys rašo skundus TDO, vien jau tai yra gera spaudimo priemonė?

C.H.: Gali būti. Pavyzdžiui, profesinėms sąjungoms galėtų būti aktualus skundas dėl konvencijos dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas pažeidimo. Be to, juk kiekvieną skundą galima atsiimti. Taigi, jei vyriausybė išvis nesiteikia derėtis, skundas TDO išties gali padėti normalizuoti padėtį. Aišku, tuo nereikia piktnaudžiauti.

LPSK: Jei Lietuva norėtų pateikti skundą,  kaip tai padaryti? Kokios to procedūros?

C.H.: Pirmas be galo svarbus dalykas – nusiųsti konkretų raportą TDO Ekspertų komitetui dėl konvencijų ir rekomendacijų taikymo, paaiškinant situaciją ir kodėl manoma, kad atitinkamoje šalyje yra pažeidimų (t. y. kokie yra teisinės bazės ir praktikos neatitikimai). Komitetas gali pakomentuoti skundą, o tada vyriausybė turės atsakyti į profesinių sąjungų kritiką. Antra galimybė – parašyti skundą ir pateikti TDO Asociacijų laisvės komitetui. Taip pat yra trečioji galimybė – skųstis pagal  Konstitucijos 24 straipsnį dėl TDO konvencijų nesilaikymo. Tiesa, ši yra veikiau politinio pobūdžio ir nėra plačiai naudojama. Taigi, ką rinktis? Tai priklauso nuo konkrečios problemos.

Profesinei sąjungai pateikiant skundą būtina nurodyti, kokiu TDO mechanizmu norima panaudoti. Reikia žinoti, ko tiksliai norima pasiekti, ir ar tai tikrai to komiteto galioje. Jei kreipiamasi į Asociacijų laisvės komitetą, skundas turi būti susijęs su TDO konvencijos dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo principais. Jei to nebus – komitetas skundo tiesiog nenagrinės. Nepamirškite, kad komitete nėra kalbama su skundą pateikusia profesinė sąjunga, o dirbama su gauta informacija, papildomų duomenų ar patikslinimų prašoma elektroniniais laiškais. Mano patarimas būtų pateikti kuo daugiau detalios informacijos remiantis konkrečiais įvykiais, nurodant faktus, darboviečių pavadinimus, žmonių pavardes ir kita. Kitaip tariant, – kuo daugiau konkretaus skundo turinį pagrindžiančios informacijos. Kuo išsamiau parengti pirmąjį skundą aktualu pačioms profesinėms sąjungoms. To nepadarius, skundo nagrinėjimas gali išsitęsti: pateikus papildomos medžiagos komitetas kiekvieną kart turės naują informaciją siųsti atitinkamai vyriausybei, kad ši atsakytų.

Skundo nagrinėjimo trukmė priklauso nuo konkrečios problemos, bet 1-1,5 metų būtų įprasta trukmė.  Kuo geriau padaromi namų darbai, tuo mažiau laiko sugaištama vėliau.

LPSK: Ar profesinės sąjungos privalo prieš skųsdamosi TDO apie tai pranešti socialiniams partneriams?

C.H.: Tokios pareigos nėra. Be to, prieš skundžiantis TDO, nereikia būti išnaudojus nacionalinių mechanizmų (nors tai patartina). Vis tik skundas TDO dažniausiai naudojamas kaip paskutinė galimybė, pasiekus aklavietę.

LPSK: Palyginus Baltijos šalys nėra aktyvios naudojantis TDO procedūromis. Ką tai reiškia?

C.H.: Tai tiesa. Apskritai yra didelių skirtumų tarp valstybių aktyvumo naudojantis TDO suteikiamomis priemonėmis. Pavyzdžiui, Komitetas dėl asociacijų laisvės gauna daug nusiskundimų iš Amerikų – ypač iš Lotynų Amerikos. O, štai, iš Afrikos gaunama kur kas mažiau skundų, nors ten irgi netrūksta problemų. Geriausias scenarijus – šalys nesiskundžia, nes nėra didelių problemų arba jas pavyksta išspręsti viduje. Vis tik dažnai naudojimosi TDO mechanizmais aktyvumas neparodo tikrosios situacijos. Gal kai kurios šalys  tai dažniau pasitelkia, nes jose yra daug žmonių gerai susipažinusių su šia galimybe, mokančių pasinaudoti atitinkamos procedūromis. Taip pat iš kai kurių kraštų, kur tikrai yra problemų, gali būti gautas vos vienas kitas skundas. Iš šio aspekto negalima daryti toli siekiančių išvadų.

LPSK: Ačiū už pokalbį.

Parengė Vaiva Sepetkaitė

Šaltinis: lpsk.lt