Romas Turonis: darbuotojai gindami savo teises turėtų vadovautis šūkiu „vienas už visus – visi už vieną!”

Paskelbta: 2018-04-06

„Profesinės sąjungos nereiškia karo prieš darbdavį. Jos, kaip viena iš derybų proceso dalyvių, siekia geriausių rezultatų darbuotojų naudai.“ – teigia Romas Turonis, buvęs ilgametis profesinių sąjungų lyderis ir socialinio dialogo specialistas. Pateikiame jo mintis apie profesinių sąjungų veiklą ir socialinį dialogą.

Kas yra profesinė sąjunga ir kokios jos pagrindinės funkcijos?

Profesinė sąjunga – tai organizacija, skirta darbuotojams. Darbuotojai patys susideda pinigines lėšas tam, kad, padedant samdomiems specialistams, būtų galima teisiniais būdais ginti savo teises. Profesinė sąjunga gali būti juridinis asmuo ar kitos profesinės sąjungos padalinys ir taip atstovauti darbuotojų interesams.

Profesinės sąjungos, vykdydamos savo funkcijas, turi šias galias:

  • Gauti informaciją iš darbdavio ir valstybinių institucijų bei konsultuotis; 
  • Teikti pasiūlymus; 
  • Derėtis bei susitarti; 
  • Kontroliuoti susitarimų ir įstatymų vykdymą; 
  • Reikalauti ir protestuoti.

Įmonės profesinė sąjunga padeda nuspręsti daug dalykų: darbo grafikai, darbo, poilsio režimas, atostogos, atleidimas ir kita. Šie klausimai sprendžiami derybų metu dėl kolektyvinės sutarties.

Kokia yra profesinių sąjungų sistema? Kaip jos veikia?

Kalbant apie profesinių sąjungų sistemą, reikia paminėti, kad jos yra sudarytos iš keturių lygių: įmonių, teritorinio, šakos bei nacionalinio. Kaip tai veikia? Pavyzdžiui, gali būti įmonės profesinė sąjunga, kuri veikia įmonės viduje. Šios profesinės organizacijos, siekdamos didesnių tikslų, gali jungtis į teritorines profesines sąjungas, kurios veikia savivaldybės lygiu.

O jeigu siekiama bendradarbiavimo su Seimu, jungiamasi į šakines profesines sąjungas. Tai, pavyzdžiui, gali būti Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija. Be to, šakinės organizacijos dar jungiasi į nacionalinius centrus, pavyzdžiui, Lietuvos profesinių sąjungų konfederaciją. Ši konfederacija veikia valstybiniu lygiu, siekdama daryti įtaką valdžios institucijoms darbo ir socialiniais klausimais.

Kokią reikšmę darbo santykiuose turi socialinė partnerystė (dialogas) ir kolektyviniai santykiai?

Gaila, kad šis reiškinys dažnai suprantamas kaip ginklas prieš darbdavį. Tačiau tai visiškai neteisingas požiūris. Socialinė partnerystė ar dialogas – tai dviejų šalių, esančių skirtingose derybų stalo pusėse, bendradarbiavimas siekiant bendrų tikslų, t.y., darbuotojų gerovės, o tuo pačiu ir efektyvesnės įmonės veiklos. Geriausia priemonė tai padaryti yra kolektyvinės sutarties sudarymas. Derantis dėl sutarties sąlygų galima pasiekti du dalykus:

Nustatyti tas darbo santykių sferas, kurių Darbo kodeksas ar kiti darbo teisės įstatymai nepadengia;

Nustatyti geresnes sąlygas už numatytąsias Darbo kodekse ar kituose darbo teisės įstatymuose. Pavyzdžiui, papildomos apmokamos atostogų dienos, mokymams skirtos papildomos laisvos dienos profesinių sąjungų nariams, kt.  

Su kokiomis problemomis susiduria profesinių sąjungų judėjimas Lietuvoje?

Lietuvoje profesinėms sąjungoms priklauso apie 15% darbuotojų, o Skandinavijos šalyse - apie 90% . Lietuvoje taip pat egzistuoja slaptos narystės reiškinys. Slaptoji narystė yra tuomet, kai asmuo neskelbia, kad priklauso profesinei sąjungai ir nario mokestį sąjungai perveda tiesiogiai. Tačiau tokiu atveju darbuotojas negali prašyti profesinės sąjungos, pavyzdžiui, kad ši gintų jo teises teisme. Šis slaptos narystės reiškinys egzistuoja, nes:

  • Vis dar gajus mąstymas, kad profesinė sąjunga turi kažką duoti ar turi gelbėti darbuotojus. Yra išlikęs tarsi „Zoro” sindromas, kai žmonės vietoj to, kad gintų savo teises instrumentais, kurie yra teisėti ir civilizuoti, laukia, kol kažkas ateis ir išgelbės juos. 
  • Individualizmas. Labai daug darbuotojų vis dar linkę spręsti problemas vieni vietoje to, kad susivienytų, pasitelktų vienas kito pagalbą ir bendradarbiautų su darbdaviu. Tai galima palyginti su situacija, kai žiemą užklimpsta mašina ir trys stumia, o septyni stovi ir žiūri. 
  • Baimė, nepasitikėjimas. Atrodo, kad tiek darbdaviai, tiek darbuotojai gyvena kažkokioje baimėje: bijo vienas kitų, bijo tartis ir spręsti susidariusias problemas. 
  • Tarimosi kultūros stoka. Šis požymis praktiškai apima visus aukščiau paminėtus požymius. Dažnai sakoma, kad darbdaviai ir darbuotojai yra skirtingose barikadų pusėse, bet iš tiesų jie yra skirtingose derybų stalo pusėse. Dažnai darbdaviai galvoja, kad žmones valdyti galima tik jėga. O darbuotojai dažnai linkę ne spręsti susidariusias problemas, bet tiesiog paburnoti ir pasiguosti. Juk abiems pusėms atradus bendrą kalbą būtų galima susitarti dėl geresnių sąlygų abiems pusėms. Darbuotojų darbo rezultatai būtų kur kas didesnis, jei jie jaustų, kad darbdavys yra žmogiškas, linkęs juos išklausyti ir motyvuoti. Kartu ir darbdaviams iš to nauda. Juk abiejų pusių tikslas turėtų būti bendro įmonės efektyvumo ir gėrio siekimas.

Taip pat egzistuoja ir tokia situacija, kai darbuotojai nenori steigti profesinės sąjungos todėl, kad jų darbdavys yra geras. Bet juk profesinė sąjunga nereiškia karo prieš darbdavį: tai yra bendradarbiavimo, bendro tikslo siekimo mechanizmas, padedantis tiek darbuotojui, tiek darbdaviui.

Taigi, ar profesinės sąjungos yra efektyvios, gindamos darbuotojų interesus?

Profesinės sąjungos yra labai veiksmingas mechanizmas siekiant apginti darbuotojų teises ir interesus. Tačiau reikia žinoti tai, kad, siekiant efektyvumo, darbuotojai turi būti aktyvesni, nebijoti susiburti ir ginti savo teises bei gerinti jau esamas. Tik darbuotojų bendras noras gali padėti pagerinti jų situaciją. Kitaip tariant galioja principas „vienas už visus – visi už vieną!”

Primename, kad balandžio 17 d. įvyksiančiuose Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos mokymuose Romas Turonis skaitys pranešimą "Socialinis dialogas ir darbuotojų atstovavimas".

 

Straipsnis parengtas pagal Romo Turonio interviu portale manoteises.lt