Profesinėms sąjungoms - beveik 300 metų

Paskelbta: 2017-10-23

Profesinės sąjungos šiandien jau yra įprastas reiškinys visame pasaulyje, atlaikęs įvairius politinius virsmus ir santvarkų pokyčius, revoliucijas ir karus, valdžios ir darbdavių priešiškumą - kai kuriose šalyse net vyksta masinės represijos profesinių sąjungų narių atžvilgiu (prisiminkime pastaruosius įvykius Kazachstane ar Turkijoje).

Tačiau būtent profesinių sąjungų dėka buvo įvesta mums jau įprasta 8 val. darbo diena ir pradėtos pirmosios kolektyvinės derybos, kurios iki šiol laikomos progresyviausiu ir efektyviausiu skurdo mažinimo bei pajamų nelygybės būdų.

Tačiau kokia buvo profesinių sąjungų pradžia Lietuvoje ir pasaulyje? Šiame straipsnyje pateikiame keletą įdomesnių faktų iš profesinių sąjungų istorijos.

 

Profesinių sąjungų ištakos pasaulyje

Profesinės sąjungos D. Britanijoje vadinamos trade union, JAV - labor union, vokiškai kalbančiose šalyse - Gewerkschaft, Pietryčių ir Pietų Europoje, Frankofonijos šalyse  - Sindicat.

Dabartinių profesinių sąjungų ištakos siekia viduramžius, kai miestų amatininkai jungėsi į cechus ir gildijas pagal darbo kvalifikaciją bei kategorijas -mokinys, pameistrys, meistras. Manoma, kad pirmoji profesinė sąjunga pasaulyje susikūrė 1720 metais Didžiojoj Britanijoje, kai 7000 anglų siuvėjų susivienijo į sąjungą, siekdami išsireikalauti didesnio darbo užmokesčio ir 1 val. trumpesnės darbo dienos (tad po dviejų metų švęsime profesinių sąjungų 300 metų jubiliejų). Tačiau darbdaviai apskundė sąjungą parlamentui ir šis uždraudė darbininkams vienytis į sąjungas.

Klasikinės, atitinkančios šiuolaikines, profesinės sąjungos pradėjo kurtis 19a. antroje pusėje, pramoninio perversmo metu atsiradus naujai visuomenės klasei - darbininkams. Tuo metu atsirado ir ”geltonosios” profesinės sąjungos. Tai tokios profesinės sąjungos, kurios kuriasi arba veikia pagal valdžios ar darbdavio užsakymą. Pats terminas atsirado 1889 m., kai Prancūzijos Krezo mieste mechanikos fabrike vyko streikas ir dalis darbininkų pabūgo jungtis prie streiko, tapo streiklaužiais ir įkūrė savo organizaciją, o kad darbdavys galėtų juos atskirti nuo kovojančios profesinės sąjungos, jie įsisegė geltonus ženkliukus.

Prieš I-ąjį pasaulinį karą profesinės sąjungos jau vienijo virš 7 mln. darbininkų, o 1921 m. tas skaičius išaugo iki 24 mln. Gausiausios profesinės sąjungos veikė Vokietijoje - 1932 m. jos vienijo 16 mln. narių.

Tarpukario laikotarpiu galutinai susiformavo 3 pagrindinės profesinių sąjungų judėjimo kryptys - socialdemokratinė, krikščioniškoji bei komunistinė.

Pokario Europoje profsąjungos aktyviai dalyvavo atstatymo programose ir buvo visuomenę konsoliduojantis veiksnys (Maršalo planas). “Šaltojo karo” metu ypatingas dėmesys ir lėšos iš ideologinių priešininkų pusės buvo skiriamos įtakai tarp darbininkų organizacijų skleisti. Ne be reikalo komunistinės sistemos sugriovimo pradininke laikoma Lenkijos profsąjunga ”Solidarnosc”.

Šiuo metu pasaulyje veikia keletas tarptautinių profesinių sąjungų junginių. Pagrindinė ir skaitlingiausia yra Tarptautinė profesinių sąjungų konfederacija (angl. - ITUC), vienijanti apie 170 mln. dirbančiųjų (taip pat ir tokias nedideles organizacijas kaip Vatikano tarnautojų profsąjunga). Jos būstinė yra Briuselyje. ITUC priklauso ir 3 Lietuvos organizacijos – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, LPS ”Solidarumas” bei Lietuvos darbo federacija.

Taip pat pasaulyje veikia socialistinės, krikščioniškos, liberalios, anarchistinės, maoistinės, trockistinės, nepriklausomos, arabiškos, ex-TSRS ir dar daug kitų pakraipų profesinių sąjungų junginių, kurie nėra įtakingi ir gausūs.

Bus tęsinys...

 

Parengta pagal Sergejaus Glovacko informaciją